Istorijos transliacijos

Pavasario puolimas

Pavasario puolimas

Pasirašius Brest-Litovsko sutartį su Rusija, Vokietija sugebėjo išvesti savo karius iš Rytų fronto. Buvo nuspręsta šias kariuomenes panaudoti masiniam puolimui Vakarų fronte paremti. Centrinės valstybės tikėjosi, kad 1918 m. Pavasario puolimas leis joms užbaigti karą, kol Jungtinių Valstijų kariuomenė tvirtai įsitvirtins Prancūzijoje.

Buvo nuspręsta pulti sąjungininkų pajėgas trijuose fronto linijos taškuose: Arras, Lys ir Aisne. Didžiosios Britanijos kariai nusivylė, kai visa žemė buvo užfiksuota per puolimą Passchendaele. Iš pradžių Vokietijos kariuomenė turėjo didelę sėkmę ir artėjo prie lemiamo proveržio. Tačiau sąjungininkų pajėgoms pavyko sustabdyti vokiečių puolimą Marne 1918 m. Birželio mėn. Mūšio metu patyrę 168 000 aukų, išsekę vokiečių kariai buvo priversti trauktis.

Išpuolis, kuris, atrodo, prasideda didžiojo vokiečių puolimo pradžioje, buvo surengtas prieš britų frontą į vakarus ir pietvakarius nuo Kambrai.

Jei šis mūšis pasirodys kaip tikros vokiečių pastangos prieš britų frontą, turime tikėtis sunkių ir nenutrūkstamų kovų. Priešas gerai apmokė savo karius atvirame kare, juos gerai palaiko lengva ir sunki artilerija bei daugybė tranšėjos minosvaidžių, skirtų stabiliai judėti į priekį su besivystančiais pėstininkais.

Šį rytą prasidėjo naujas Vokietijos puolimo etapas, kurio laukėme. Priešas užpuolė mus 11 mylių fronte plokščioje, purvinoje šalyje į šiaurę nuo Lens ir į pietus nuo Armentieres. Šį kartą jis pasirinko smūgį iš taško, kur jo linija išsipūtusi, tikriausiai tikėdamasi prasiskverbti pakankamai toli, kad priverstų mus atsitraukti nuo vienos ar kitos svarbiausios linijos, esančios mūsų linijoje virš ir žemiau naujo mūšio lauko.

Staiga, kai rengėme futbolo žaidimą, kažkas pastebėjo, kad mūsų traukiniui atvyksta variklis. Susirinkome ir pasiekėme nelaimingų atsitikimų stotį. Kažkas naujo. Vokiečiai prasiveržė. Nė vienas, kuris nežinojo tranšėjos karo stabilumo, negali suvokti vokiečių postūmio nuostabos. Tūkstančiai ir šimtai tūkstančių vyrų mirė stumdami liniją į priekį šimtą metrų; tai buvo taisyklė pastaruosius dvejus metus. Ir štai trisdešimt mylių buvo stumiama, o kariuomenė subyrėjo per dieną ar dvi. Prancūzų kariai šaukė į mus: "Kas atsitiko kruvinai Penktajai armijai?" Britai pralaimėjo karą. Buvo sakoma, kad nėra saugu išeiti, nes prancūzai buvo tokie pikti.

Vėl atsidūrę ties linija, ankstyvo ryto rūke sužinojome - šiandien tai puikiai atsimenu - tūkstančius kūnų, akrų ir akrų, kurie guli ant žemės, o ant neštuvų kabo vokiškos pilkos ar britiškos chaki spalvos atraižos. . Jų buvo labai mažai nešėjų, todėl traukinį traukėme patys, neskirdami Anglijos ir vokiečių; kiekvienas traukinio centimetras buvo pilnas.

Nereikia apgailestauti dėl svarbių žmonių evakavimo Passchendaele. Būtume sukėlę nerimą, jei būtume čia laikęsi. Žinoma, apgailestaujama, ypač jei manome, kad praėjusiais metais prarastos gyvybės buvo laikomos aukomis, bet sumušti vokiečius. Šis pagrindas buvo atsitiktinis.

Mūsų pasitraukimas iš „Passchendaele“ ir žemės, dėl kurios mirė tiek daug imperijos vyrų, sukelia didžiausią apgailestavimą, tačiau tai neatbaidė kareivių, žinančių, kad atviro karo griovių pozicijos praranda savo buvusią vertę ir kad žmonės atsižvelgs į aukoti tokiu pat protingu būdu.

Dabar mes vėl bėgame. Nebegaliu kalbėti apie saulę, romanus, žurnalus, žaidimus - vyrai kovojo, žudė vienas kitą. Aš neprašau Dievo nutraukti šį baisų, siaubingą karą: aš prašau vyrų. Nežinau, ar dėl bailumo verčiu susigūžti nuo kovos: jei taip, aš didžiuojuosi esąs bailiu. Nemanau, kad bijau būti nužudytas - siaubingai bijau nužudyti. Aišku, nežinau, ar turėčiau būti paprastas bailys mūšio lauke. Niekas negali, kas su tuo nesusidūrė.


Ludendorfas ir 1918 m. Pavasario puolimas

Ludendorfo puolimas dažnai vadinamas pavasario puolimu. Šie išpuoliai buvo paskutiniai dideli vokiečių pajėgų puolimai britų ir prancūzų linijose per Pirmąjį pasaulinį karą. Ludendorfas, vokiečių vadas, suprato, kad tūkstančiai amerikiečių karių atvykus per ateinančius mėnesius, Vokietijos karo pastangos bus neįmanoma išlaikyti. Vokietija jau stengėsi pamaitinti savo žmones ir patyrė labai didelius nuostolius. Kad laimėtų karą, Ludendorfas suprato, kad reikia atlikti didelį ir ryžtingą puolimą prieš atvykstant didesniam amerikiečių skaičiui ir kol Vokietijai nepritrūks atsargų bei vyrų.

Puolimas buvo skirtas pralaužti sąjungininkų linijas toje vietoje, kur susitiko britų ir prancūzų linijos, tikėdamiesi, kad tai sukels painią gynybą. Buvo gauta daug audrų karių, o vokiečiai padarė didžiausią karo pažangą nuo tada, kai prasidėjo tranšėjos karas. Tačiau jie negalėjo išlaikyti pažangos ir avansas baigėsi 1918 m.


Vokietijos pavasario puolimas 1918 m

1918 m. Pavasarį Ludendorffas įsakė atlikti didžiulį vokiečių puolimą Vakarų fronte, o pavasario puolimas buvo Vokietijos bandymas nutraukti Pirmąjį pasaulinį karą.

Pridėjęs 500 000 karių į Vakarų frontą iš Rusijos fronto, Ludendorffas buvo įsitikinęs sėkme ir jautėsi užtikrintas, kad nugalės sąjungininkus.

Sąjungininkai žinojo, kad artėja didelė ataka, tačiau nežinojo, kur tai įvyks. Britai nusprendė sustiprinti savo pozicijas netoli pakrantės, o prancūzai manė, kad svarbu sustiprinti savo linijas į pietus nuo britų karių. Tačiau britų linija į vakarus nuo Kambrai buvo silpna. Taip buvo dėl to, kad toje vietoje neužbaigta tranšėjų sistema, o iškastos pasirodė netinkamos.

Seras Hubertas Gough'as, vadovavęs Penktajai armijai šioje srityje, žinojo apie šią problemą ir žinojo, kad turi nedaug atsargų, į kurias reikėtų kreiptis, jei vokiečiai smogtų tame regione.

1918 m. Kovo 21 d. Ludendorfas pradėjo puolimą ir vos per penkias valandas vokiečiai paleido milijoną artilerijos sviedinių prie Didžiosios Britanijos linijų, kurias valdė Penktoji armija. Po bombardavimo pasipylė elitiniai audros kariai, kurie prieš judėdami į kitą taikinį buvo įgudę greitai ir sunkiai atakuoti naudodami ginklus, tokius kaip liepsnosvaidžiai.

Iki pirmosios dienos pabaigos 21 000 britų karių buvo paimti į nelaisvę, o vokiečiai padarė didelę pažangą per penktosios armijos linijas. Vyresnieji britų vadai pradėjo nebesuvaldyti situacijos, kuri labai skyrėsi nuo statinio tranšėjų karo, kuris iki šiol dominavo kare.

Gough priėmė sprendimą išvesti penktąją armiją ir taip užtikrino vokiečiams didžiausią proveržį, kokį jie matė per trejus metus Vakarų fronte, net praradę Britaniją Somme, kur 1916 m.

Taip pat avansas leido vokiečiams panaudoti savo „Krupps“ patrankas apšaudyti Paryžių, esantį 120 km nuo fronto linijos. Prireikė vos 200 sekundžių, kol kriauklės nukeliavo atstumą, o sostinėje nusileido 183 sviediniai.

Pirmosios atakos dienos vokiečiams buvo tokios sėkmingos, kad kovo 24 d. Viljamas II paskelbė nacionaline švente, ir daugelis vokiečių pradėjo manyti, kad karas baigėsi.

Tačiau dabar vokiečiai susidūrė su didele problema - norėdami užsitikrinti greitą sėkmę, jie negalėjo turėti daug daugiau nei ginklai. Tai reiškė, kad jų tiekimo linijos buvo labai įtemptos, o audros kariai netrukus visiškai neturėjo atsargų.

Ypač 18 -oji vokiečių armija buvo labai sėkminga ir pateko į Amjeną, dabar grasindama užimti miestą. Tačiau Ludendorffo sprendimas juos paspartinti, o ne konsoliduoti savo karius ir atsargas reiškė, kad jie netrukus ėda savo arklius ir labai sumažėja jų mobilumas.

Kai vokiečiai žengė į Amjeną, jie nuėjo per Albertą, kur vokiečiai prarado bet kokį drausmės jausmą ir pradėjo plėšti parduotuves, ieškodami maisto. Pasirengimas Albertui sustojo ir puolimas prieš Amjeną buvo visiškai sustabdytas.

Ludendorfui, baiminantis, kad jis prarado bet kokią kontrolę, nepadėjo tai, kad vokiečių puolimas taip pat prarado 230 000 vyrų.

Netrukus Amerikos kariai pradėjo leistis Vakarų fronte. Iki kovo pabaigos prie konflikto prisijungė 250 000 amerikiečių karių ir pabaiga buvo matoma.

Nei Ludendorffas, nei Hindenburgas nebuvo pasirengę susidurti su savo padėties realybe. Iki 1918 m. Birželio mėn. Vokietijos armija buvo labai susilpninta, o liepos 15 d. Ludendorffas įsakė paskutinį puolimą, kurį vokiečiai įvykdys Pirmojo pasaulinio karo metu.

Puolimas buvo katastrofa. Nors jie nuvažiavo dvi mylias, jų nuostoliai buvo didžiuliai, o prancūzai leido jiems ir toliau užtikrinti, kad tiekimo linijos būtų per daug ištemptos. Tada prancūzai atsitrenkė į „Marne“ ir jų kontrataka nusiaubė likusią armiją. Nuo 1918 metų kovo iki liepos vokiečiai iš viso neteko milijono vyrų.


Pavasario įžeidžianti informacija


Data: data
1918 m. Kovo 21 d.-liepos 18 d
Vieta
Šiaurės Prancūzija, Vakarų Flandrija, Belgija
Rezultatas
Taktinė vokiečių sėkmė
Operacinė/strateginė vokiečių nesėkmė
Data: 1918 m. Kovo 21 d.-liepos 18 d
Vieta: Šiaurės Prancūzija, Vakarų Flandrija, Belgija
Rezultatas: taktinė vokiečių sėkmė
Operacinė/strateginė vokiečių nesėkmė
Kariai:
: Vokietijos imperija
Vadai ir vadai:
: Erichas Ludendorffas
Auka ir nuostoliai:
: 688,341

Niufaundlandas
Australija
Kanada
Naujoji Zelandija

1918 m. Pavasario puolimas arba Kaiserschlacht (Kaizerio mūšis), taip pat žinomas kaip Ludendorfo puolimas, buvo Vokietijos atakų serija Vakarų fronte per Pirmąjį pasaulinį karą, kuri žymėjo didžiausią abiejų pusių pažangą nuo 1914 m. Vokiečiai suprato, kad vienintelė likusi galimybė laimėti buvo nugalėti sąjungininkus prieš panaudojant didžiulius JAV žmogiškuosius ir materialinius išteklius. Jie taip pat turėjo laikiną pranašumą skaičiumi, kurį suteikė beveik 50 divizijų, išlaisvintų dėl Rusijos pasidavimo (Bresto-Litovsko sutartis).

Buvo keturi atskiri vokiečių išpuoliai, slapyvardžiu Michael, Georgette, Gneisenau ir Blxcher-Yorck. Michaelas buvo pagrindinis puolimas, kurio tikslas buvo prasiveržti per sąjungininkų linijas, aplenkti britų pajėgas, kurios laikė frontą nuo Somės upės iki Lamanšo sąsiaurio ir nugalėjo Britanijos armiją. Kai tai buvo pasiekta, buvo tikimasi, kad prancūzai sieks paliaubų sąlygų. Kiti puolimai buvo pavaldūs Michaelui ir buvo skirti nukreipti sąjungininkų pajėgas iš pagrindinio puolimo Somme.

Tačiau strateginių operacijos tikslų trūko. Iki atakų pradžios nebuvo nustatytas aiškus vienas tikslas, o kai operacijos buvo pradėtos, atakų taikiniai nuolat keitėsi atsižvelgiant į situaciją mūšio lauke. Palyginimui, sąjungininkai sutelkė savo pagrindines pajėgas į esmines sritis (prieigos prie Lamanšo uostų ir Amjeno geležinkelio sankryžos), palikdamos strategiškai bevertę žemę, nusiaubtą metų kovos, lengvai ginamos.

Vokiečiai taip pat negalėjo pakankamai greitai perkelti atsargų ir papildomos įrangos, kad išlaikytų savo pažangą. Išpuoliui vadovavę greitai besisukantys šturmo pajėgos negalėjo turėti pakankamai maisto ir šaudmenų, kad galėtų išsilaikyti, o visi vokiečių puolėjai iš dalies sutriko dėl atsargų trūkumo.

Iki 1918 m. Balandžio pabaigos Vokietijos proveržio pavojus praėjo. Vokietijos armija patyrė didelių nuostolių ir dabar užėmė abejotinos vertės žemę, kurios būtų neįmanoma išlaikyti turint mažiau darbo jėgos atsargų. 1918 m. Rugpjūčio mėn. Sąjungininkai pradėjo kontrpuolimą, naudodamiesi naujais artilerijos metodais ir veiklos metodais. Šimto dienų puolimas lėmė, kad vokiečiai atsisakė arba buvo išvaryti iš viso pavasario puolimo metu užimtos žemės, lapkričio mėnesį žlugo Hindenburgo linija ir kapituliavo Vokietijos imperija.

Vokietijos vyriausioji vadovybė, ypač generolas Erichas Ludendorffas, vyriausiasis generalinis ketvirtasis kapitonas Oberste Heeresleitung, aukščiausioji armijos štabas, buvo labai kritikuojamas karo istorikų dėl nesugebėjimo suformuluoti patikimos ir aiškios strategijos. Ludendorffas privačiai pripažino, kad Vokietija nebegali laimėti karo dėl nusidėvėjimo, tačiau jis nebuvo pasirengęs atsisakyti Vokietijos laimėjimų Vakaruose ir Rytuose ir buvo viena pagrindinių kliūčių Vokietijos vyriausybei bandant susitarti su Vakarų sąjungininkais. .

Nors Ludendorffas nebuvo tikras, ar amerikiečiai į karą įsitrauks stipriai, 1917 m. Lapkričio 11 d. Vokietijos kariuomenės štabo viršininkų susitikime Vakarų fronte jis nusprendė pradėti puolimą. Vokietijos vyriausybė ir feldmaršalas Paulas von Hindenburgas, nominaliai Generalinio štabo viršininkas, nedalyvavo planavimo procese. Galiausiai buvo nuspręsta pradėti operaciją „Michael“ netoli Saint-Quentin, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kariuomenės sankirtoje, ir smogti į šiaurę iki Arraso. Pagrindinė pasirinkimo priežastis buvo taktinis tikslingumas. Žemė šiame fronto sektoriuje po žiemos ir pavasario liūčių išdžius daug greičiau, todėl būtų lengviau judėti. Tai taip pat buvo mažiausio pasipriešinimo linija, nes britų ir prancūzų armijos šiame sektoriuje buvo silpnos.

Tikslas buvo ne pasiekti Lamanšo sąsiaurio pakrantę, bet pralaužti sąjungininkų linijas ir susukti britų armijos šoną iš pietų pusės, stumti ją atgal prieš Lamanšo uostus arba sunaikinti, jei britai pasiryžtų stovėti ir kovoti. Tolesnės operacijos, tokios kaip operacija „Georgette“ ir operacija „Marsas“, buvo skirtos smogti toliau į šiaurę, siekiant užgrobti likusius sąjungininkų uostus Belgijoje ir Prancūzijoje, atitraukiant sąjungininkų pajėgas nuo Mykolo. Tačiau tai liko tik antraeilės ir silpnesnės operacijos, pavaldžios Maiklui.

Nuolatinis operatyvinių tikslų keitimas prasidėjus puolimui sudarė įspūdį, kad vokiečių vadovybė neturi nuoseklaus strateginio tikslo. Bet koks svarbaus strateginio tikslo, pvz., Lamanšo uostų ar gyvybiškai svarbios Amjeno geležinkelio sankryžos, užfiksavimas būtų įvykęs labiau atsitiktinai, nei planuojant.

Logistika buvo pagrindinis pavasario puolimo klausimas dėl Vokietijos nesėkmių šioje srityje. Ypač operacija „Michaelas“ pakartojo Schlieffeno plano klaidas, nes privertė vokiečių pėstininkus žengti per giliai ir kovoti per toli nuo geležinkelio galvų tiekimo. Pirmyn vadovavę šturmo daliniai nepajėgė nešiotis pakankamai atsargų, kad galėtų išsilaikyti ilgiau nei kelias dienas, nes tai sulėtintų jų greitį ir nugalėtų tikslą panaudoti greitam avansui skirtą dalinį. Vietoj to, jie rėmėsi logistine parama, greitai atgabenta iš galo, kad galėtų tęsti greitą pažangą. To nepavyko pasiekti, o pažangą sulėtino tiekimo trūkumas, o tai suteikė sąjungininkų vadams laiko sustiprinti grėsmingas teritorijas ir dar labiau sulėtinti pažangą. Paaštrindami problemą, vokiečiai bandė žengti į sritis, kurios buvo nusiaubtos per 1916 m. buvo sunkūs.

Vokietijos kariuomenė sutelkė daugumą geriausių savo karių į šturmo dalinius, išmokė Hutier taktikos (po Oskaro von Hutierio), kad įsiskverbtų į priešo fronto linijos dalinius ir juos apeitų, palikdama šias stipriąsias puses tolesnėms karinėms pajėgoms. Šturmo taktika buvo pulti ir sutrikdyti priešo būstinę, artilerijos dalinius ir tiekimo sandėlius galinėse zonose, taip pat greitai užimti teritoriją. Kiekviena pagrindinė formacija savo geriausius ir tinkamiausius kareivius „sutrumpino“ į audros dalinius, iš šių elitinių dalinių buvo sudarytos kelios pilnos divizijos. Šis procesas suteikė vokiečių armijai pradinį pranašumą puolime, tačiau reiškė, kad geriausi dariniai patirs neproporcingai didelių nuostolių, o likusių darinių kokybė suprastėjo, nes jie buvo atimti iš savo geriausio personalo aprūpinti audros kariuomenę. Vokiečiai taip pat nesugebėjo apginkluoti savo pajėgų mobiliomis išnaudojimo pajėgomis, tokiomis kaip kavalerija, kad greitai išnaudotų pelną. Ši taktinė klaida reiškė, kad pėstininkai turėjo išlaikyti alinantį tempą. Nepaisant šturmo efektyvumo, šie vokiečių pėstininkai dažnai atakavo didelėmis tradicinėmis bangomis ir patyrė didelių nuostolių.

Siekdamas pradinio proveržio, vokiečių artilerijos pulkininkas leitenantas Georgas Bruchmxleleris sukūrė veiksmingą ir ekonomišką artilerijos bombardavimo schemą „Feuerwalze“. Buvo trys etapai: trumpas priešo vadovybės ir ryšių (štabas, telefonų stotys ir kt.) Puolimas, jų artilerijos sunaikinimas ir galiausiai ataka priešo priešo pėstininkų gynybai. Bombardavimas visada būtų trumpas, kad būtų galima nustebinti. Bruchmxllerio taktika tapo įmanoma dėl daugybės sunkiųjų ginklų (su atitinkamai gausiu šaudmenų kiekiu), kuriuos Vokietija turėjo iki 1918 m.

Savo ruožtu sąjungininkai giliai išplėtojo gynybą, sumažindami kariuomenės dalį savo fronto linijoje ir ištraukdami rezervus bei tiekimo sąvartynus už Vokietijos artilerijos ribų. Šis pakeitimas buvo padarytas po to, kai 1917 m. Vokietija sėkmingai panaudojo gynybą.

Teoriškai fronto linija buvo „forpostinė zona“ (vėliau pervadinta į „priekio zoną“), kurią lengvai laikė tik snaiperiai, patruliai ir kulkosvaidžių postai. Už Vokietijos lauko artilerijos ribų buvo „mūšio zona“, kur reikėjo tvirtai pasipriešinti puolimui, o už jos vėl, už visų sunkiausių vokiečių ginklų, buvo „galinė zona“, kurioje buvo rezervai. laikomi pasirengę atakai arba užsandarinti skverbtis. Teoriškai Didžiosios Britanijos pėstininkų divizija (su devyniais pėstininkų batalionais) dislokavo tris batalionus forpostinėje zonoje, keturis batalionus mūšio zonoje ir du batalionus galinėje zonoje.

Šis pakeitimas nebuvo visiškai įgyvendintas sąjungininkų. Visų pirma tame sektoriuje, kurį valdė Didžiosios Britanijos penktoji armija, kurį jie neseniai perėmė iš prancūzų dalinių, gynyba buvo neišsami ir karių buvo per mažai, kad galėtų užimti visas pareigas. Galinė zona egzistavo tik kaip kontūriniai ženklai, o mūšio zoną sudarė bataliono „dvejonės“, kurios nepalaikė viena kitos (leido šturmuotojams patekti tarp jų).

1918 m. Kovo 21 d. Vokiečiai pradėjo didelį puolimą prieš Didžiosios Britanijos penktąją armiją ir dešinįjį Britanijos trečiosios armijos sparną.

Artilerijos bombardavimas prasidėjo kovo 21 d., 4.40 val. Sprogimas buvo pasiektas 150 kvadratinių mylių plote, o tai yra didžiausias viso karo užtvaras. Per penkias valandas buvo iššauta per 1 100 000 sviedinių.

Artilerijos bombardavimas prasidėjo kovo 21 d., 4.40 val. Sprogimas buvo pasiektas 150 kvadratinių mylių plote, o tai yra didžiausias viso karo užtvaras. Per penkias valandas buvo iššauta daugiau nei 1 100 000 sviedinių.

Paveikslėlis - vokiečių A7V tankas Roje 1918 m. Kovo 21 d

Dalyvavusios vokiečių armijos buvo-iš šiaurės į pietus-septynioliktoji armija, vadovaujama Otto von Žemesnio, Antroji armija, vadovaujama Georgo von der Marwitzo, ir aštuonioliktoji armija, vadovaujama Oskaro von Hutierio, su septintos armijos korpusu, palaikančiu Hutier ataką. . Nors britai sužinojo apytikslį puolimo laiką ir vietą, atakos ir išankstinio bombardavimo svoris buvo nemaloni staigmena. Vokiečiams pasisekė ir tuo, kad išpuolio rytas buvo miglotas, todėl ataką vedantys šturmai galėjo nepastebimai prasiskverbti giliai į britų pozicijas.

Iki pirmosios dienos pabaigos britai neteko beveik 20 000 žuvusių ir 35 000 sužeistų, o vokiečiai prasiveržė keliuose Britanijos penktosios armijos fronto taškuose. Po dviejų dienų penktoji armija visiškai traukėsi. Kai jie atsitraukė, daugelis izoliuotų „dvejonių“ liko apsupti ir priblokšti sekančių vokiečių pėstininkų. Trečiasis armijos dešinysis sparnas atsiskyrė nuo besitraukiančios penktosios armijos, taip pat atsitraukė, kad nebūtų aplenktas.

Ludendorffas nesilaikė teisingos šturmo taktikos, kaip aprašyta aukščiau. Jo nuoseklios strategijos, lydinčios naująją taktiką, nebuvimas buvo išreikštas pastaboje vienam iš jo armijos grupės vadų Rupprechtui, Bavarijos sosto įpėdiniam kunigaikščiui, kuriame jis pareiškė: „Mes pjauname skylę. Visa kita seka“. Ludendorffo dilema buvo ta, kad svarbiausios sąjungininkų linijos dalys taip pat buvo stipriausiai laikomasi. Didžioji dalis Vokietijos pažangos buvo pasiekta ten, kur ji nebuvo strategiškai reikšminga. Dėl šios priežasties Ludendorfas nuolat išsekino savo jėgas, puldamas stipriai įsitvirtinusius britų dalinius. Kovo 28 d. Arras mieste jis pradėjo skubiai parengtą puolimą (operacija „Marsas“) prieš kairįjį Britanijos trečiosios armijos sparną, siekdamas išplėsti pažeidimą sąjungininkų linijose, ir buvo atmestas.

Vokietijos proveržis įvyko į šiaurę nuo sienos tarp Prancūzijos ir Britanijos armijų. Prancūzijos vyriausiasis vadas generolas Ptainas per lėtai išsiuntė pastiprinimą sektoriui, kaip mano britų vyriausiasis vadas feldmaršalas Haigas ir Didžiosios Britanijos vyriausybė. Sąjungininkai į tai reagavo paskirdami prancūzų generolą Ferdinandą Fochą, kuris koordinuoja visą sąjungininkų veiklą Prancūzijoje, o vėliau-visų sąjungininkų pajėgų vyriausiuoju vadu.

Paveikslėlis - vokiečiai, praeinantys užgrobtą britų tranšėją

Po kelių dienų vokiečių avansas ėmė klibėti, nes pėstininkai buvo išsekę ir darėsi vis sunkiau perkelti artileriją ir atsargas joms paremti. Švieži britų ir australų daliniai buvo perkelti į gyvybiškai svarbų Amjeno geležinkelio centrą, o gynyba ėmė stiprėti. Po bevaisių bandymų užimti Amjeną, Ludendorffas balandžio 5 d. Nutraukė operaciją „Michael“. Pagal to meto standartus buvo padaryta didelė pažanga. Tačiau tai buvo mažai vertinga Pirro pergalė, atsižvelgiant į pražūtingų karių aukas, nes svarbios Amjeno ir Arraso pozicijos liko sąjungininkų rankose. Naujai laimėtą teritoriją buvo sunku apeiti, nes didžiąją jos dalį sudarė kriauklių suplėšyta dykuma, palikta 1916 m.

Sąjungininkai neteko beveik 255 000 vyrų (britų, britų imperijos, prancūzų ir amerikiečių). Jie taip pat neteko 1300 artilerijos ir 200 tankų. Visa tai būtų galima pakeisti arba iš britų gamyklų, arba iš amerikiečių darbo jėgos. Vokietijos kariuomenės nuostoliai buvo 239 000 vyrų, daugelis iš jų buvo nepakeičiami specialūs šoko smūgiai (Stox’truppen). Kalbant apie moralę, pradinis vokiečių džiaugsmas sėkmingai pradėjus puolimą netrukus virto nusivylimu, nes paaiškėjo, kad puolimas nepasiekė lemiamų rezultatų.

Michaelas pritraukė britų pajėgas ginti Amjeno, palikdamas geležinkelio trasą per Hazebrouck, o prieigos prie Lamanšo uostų Kalė, Bulonė ir Diunkerkas yra pažeidžiamos. Vokiečių sėkmė čia gali užgniaužti britus į pralaimėjimą.

Išpuolis prasidėjo balandžio 9 dieną po Feuerwalze. Pagrindinis puolimas buvo skirtas Portugalijos ekspedicijos korpuso ginamam sektoriui, kuris buvo pavargęs po ištisus metus apkasuose praleistų metų ir kaip tik tada, kai juos eilėje turėjo pakeisti nauji britų kariai. Nepaisant beviltiškos gynybos, kurios metu jie neteko daugiau nei 7 000 vyrų, portugalų gynėjai ir britai šiauriniame flange buvo greitai apimti. Tačiau britų gynėjai pietiniame flange tvirtai laikėsi La Basso kanalo linijos. Kitą dieną vokiečiai išplėtė puolimą į šiaurę, priversdami „Armentieres“ gynėjus atsitraukti, kol jie nebuvo apsupti, ir užėmė didžiąją dalį Mesino kalnagūbrio. Pasibaigus dienai, kelios britų divizijos, esančios atsargoje, sunkiai laikėsi linijos palei Lys upę.

Be prancūzų pastiprinimo buvo baiminamasi, kad vokiečiai likusias 15 mylių (24 km) iki uostų gali perkelti per savaitę. Didžiosios Britanijos ekspedicinių pajėgų (BEF) vadas feldmaršalas seras Douglasas Haigas balandžio 11 d. Paskelbė „Dienos įsakymą“, kuriame sakoma: „Nugara į sieną ir tikėjimas savo reikalų teisingumu. reikia kovoti iki galo “.

Tačiau Vokietijos puolimas sustojo dėl logistinių problemų ir atvirų šonų. Britų, prancūzų, amerikiečių ir ANZAC pajėgų kontratakos sulėtino ir sustabdė vokiečių puolimą. Ludendorfas baigė Georgette balandžio 29 d.

Kaip ir Michaelas, nuostoliai buvo maždaug vienodi - apie 110 000 sužeistų ar nužudytų vyrų. Vėlgi, strateginiai rezultatai nuvylė vokiečius. Hazebrouckas liko sąjungininkų rankose, o vokiečiai iš trijų pusių apėmė ugnį. Britai apleido palyginti bevertę teritoriją, kurią praėjusiais metais užėmė didelę kainą aplink „Ypres“, išlaisvindami keletą divizijų prieš vokiečių užpuolikus.

Nors Georgette sustojo, buvo planuota nauja ataka prieš Prancūzijos pozicijas, kad būtų atitrauktos pajėgos toliau nuo Lamanšo sąsiaurio ir leista atnaujinti Vokietijos pažangą šiaurėje. Strateginis tikslas liko suskaldyti britus ir prancūzus ir iškovoti pergalę, kol amerikiečių pajėgos negalėjo pajusti savo buvimo mūšio lauke.

Vokietijos išpuolis įvyko gegužės 27 d., Tarp Soissons ir Rheims. Šį sektorių iš dalies valdė šeši išsekę britų padaliniai, kurie „ilsėjosi“ po to, kai jie buvo padirbėję metų pradžioje. Šiame sektoriuje gynyba nebuvo nuodugniai išplėtota, daugiausia dėl Prancūzijos Šeštosios armijos vado generolo Deniso Auguste Duchxne užsispyrimo. Dėl to „Feuerwalze“ buvo labai efektyvus ir sąjungininkų frontas, išskyrus keletą pastebimų išimčių, žlugo. Duchxne'o būrys savo kariuomenės į priekinius apkasus taip pat reiškė, kad nėra vietinių rezervų, kurie galėtų atidėti vokiečiams, kai frontas sulaužytas. Nepaisant Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pasipriešinimo šonuose, vokiečių kariai žengė prie Marne upės, o Paryžius atrodė realus tikslas. Tačiau JAV kariuomenės kulkosvaidžiai ir Senegalo šauliai sustabdė vokiečių puolimą Chxteau-Thierry, o JAV jūrų pėstininkai taip pat smarkiai įsitraukė į Belleau Wood.

Tačiau nuostoliai buvo beveik vienodi kiekvienoje pusėje: 137 000 sąjungininkų ir 130 000 vokiečių aukų iki birželio 6 d. Vokietijos nuostoliai vėlgi buvo daugiausia dėl sunkiai pakeičiamų puolimo padalinių.

Ludendorffas siekė pratęsti „Blxcher-Yorck“ į vakarus vykdydamas operaciją „Gneisenau“, ketindamas pritraukti dar daugiau sąjungininkų rezervų į pietus ir susieti su Vokietijos svarbiausiuoju Amjene.

Prancūzai buvo įspėti apie šį išpuolį (Mato mūšis (prancūzų kalba: Bataille du Matz)) iš vokiečių kalinių gautos informacijos ir jų ginama gynyba sumažino birželio 9 d. Artilerijos bombardavimo poveikį. Nepaisant to, vokiečių puolimas (susidedantis iš 21 divizijos, puolančios 37 km priekyje) palei Matco upę buvo įspūdingas, todėl, nepaisant įnirtingo prancūzų ir amerikiečių pasipriešinimo, buvo pasiekta 14 mylių. Birželio 11-ąją „Compix“ mieste staigi keturių divizijų ir 150 tankų (vadovaujant generolui Charlesui Manginui) prancūzų kontrataka vokiečius nustebino ir sustabdė jų puolimą. Kitą dieną Gneisenau buvo atšauktas.

Nuostoliai buvo apie 35 000 sąjungininkų ir 30 000 vokiečių.

Paskutinis puolimas, kurį Ludendorffas pradėjo liepos 15 d., Buvo pakartotinis bandymas atitraukti sąjungininkų rezervus į pietus nuo Flandrijos ir išplėsti Blxcher-Yorck sukurtą svarbiausią į rytus. Išpuolį į rytus nuo Reimso prancūzų gynyba sutrukdė. Nors vokiečių kariams į pietvakarius nuo Reimso pavyko kirsti Marne upę, liepos 18 d. Prancūzai pradėjo didelį puolimą vakarinėje pusėje, grasindami nutraukti vokiečius. Nors Liudendorfas sugebėjo sustabdyti šį išpuolį ir sėkmingai evakuoti svarbiausius, iniciatyva aiškiai perėjo sąjungininkams, kurie netrukus turėjo pradėti Šimtadienio puolimą, kuris faktiškai užbaigė karą.

„Kaiserschlacht“ puolimo serija vokiečiams davė didelę teritorinę naudą, kalbant apie Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau pergalė nebuvo pasiekta, o vokiečių armijos buvo labai išsekusios, išsekusios ir atsidūrusios atvirose pozicijose. Teritoriniai laimėjimai buvo svarbūs, o tai labai padidino linijos ilgį, kurį teks ginti, kai sąjungininkų pastiprinimas suteiks sąjungininkams iniciatyvą. Per šešis mėnesius Vokietijos kariuomenės pajėgos sumažėjo nuo 5,1 mln. Kovojančių vyrų iki 4,2 mln. Darbo jėgos buvo išnaudotos. Vokietijos vyriausioji vadovybė prognozavo, kad jiems reikės 200 000 vyrų per mėnesį, kad padengtų patirtus nuostolius, tačiau net ir pasitelkus kitą metinę aštuoniolikos metų klasę, metams bus skirta tik 300 000 naujokų. Dar blogiau, jie prarado daugumą geriausiai apmokytų vyrų: puolėjai vadovavo puolėjams. Nepaisant to, maždaug milijonas vokiečių kareivių liko pririšti rytuose iki karo pabaigos, bandydami Europoje trumpalaikį Vokietijos imperijos papildymą. Vokietijos politinės ambicijos išliko ekstravagantiškos iki pat pabaigos.

Sąjungininkai buvo stipriai sužeisti, bet nesulaužyti. Vieningos vyriausiosios vadovybės nebuvimas iš dalies buvo ištaisytas paskyrus vyriausiąją vadovybę maršalą Fochą, o vėlesnėse sąjungininkų operacijose pagerės koordinavimas. Amerikos kariai pirmą kartą buvo naudojami kaip nepriklausomi dariniai ir įrodė save. Jų buvimas atsvėrė rimtą darbo jėgos trūkumą, kurį Didžioji Britanija ir Prancūzija patyrė po ketverių metų karo.

Rudas, Ianas. Britų logistika Vakarų fronte: 1914–1919 m. Leidykla „Praeger“, 1998. ISBN 978-0275958947
Blaxland, Gregory [1968] (1981) Amiens 1918, Karas XX amžiaus serijoje, Londonas: W. H. Allenas, ISBN 0-352-30833-8
Chodorow, Stanley [1969] (1989) „Mainstream of Civilization“, 5-asis leidimas, San Diegas: Harcourt Brace Jovanovich, ISBN 0-15-551579-9
Grey, Randal (1991) Kaiserschlacht, 1918: galutinis Vokietijos puolimas, Osprey Campaign Series 11, London: Osprey, ISBN 1-85532-157-2
Griffith, Paddy (1996). Vakarų fronto mūšio taktika: britų armijos puolimo menas. 1916-18 m. Jeilis. ISBN 0300066635.
Keegan, John (1999) Pirmasis pasaulinis karas, Londonas: Pimlico, ISBN 9780712666459
Marixas Evansas, Martinas (2002) 1918: Pergalių metai, „Arcturus“ karo istorijos serija, Londonas: „Arcturus“, ISBN 0-572-02838-5
Middlebrook, Martynas. Kaizerio mūšis: 1918 m. Kovo 21 d. Pirmoji Vokietijos pavasario puolimo diena. Pingvinas. 1983. ISBN 0-14-017135-5
Simpsonas, Andy. Pergalės raida: britų mūšiai Vakarų fronte, 1914–1918 m. Tomas Donovanas, 1995. ISBN 1-871085-19-5
Robsonas, Stiuartas. Pirmasis pasaulinis karas. Longmanas. 2007. ISBN 978-1405824712
Zabecki, David T. (2006) Vokietijos 1918 m. Puolimai. A Case Study in the Operational Level of War, London: Routledge, ISBN 0-415-35600-8

Pitt, Barrie [1962] (2003) 1918 The Last Act, Pen & Sword Military Classics series, Barnsley: Pen and Sword Books Ltd, ISBN 0-85052-974-3

Journey's End, a play set during the early stages of the offensive
Spring Offensive, a poem by Wilfred Owen


Why did the German Spring Offensive of 1918 fail?

The German Spring Offensive of 1918 was one of the last great offensives of the First World War. The offensive ultimately failed and the allies were able to beat back the German attacks. The German Spring Offensive of 1918 was the last effort by Germany to win the war and its failure meant that the Central Powers had effectively lost. If the Spring Offensive had succeeded the outcome of the war and the course of history in the Twentieth Century would have been very different. The German Spring Offensive stalled for a variety of reasons including inadequate supplies, stubborn Allied defensive tactics, an over reliance on German Stormtroopers, and the German military overestimation of their offensive capabilities.

The German army was under the direction of General Erich Ludendorff, by this stage in the war, his old collaborator Field Marshall von Hindenburg was only nominally German Chief of Staff. He was the mastermind of the Spring offensive in 1918, which is often referred to as the “Ludendorff Offensive.” [1] On the face of it, Germany and the Central Powers were in a strong position in early 1918. After the Treaty of Brest-Litovsk, the Russians had withdrawn from the war and the Germans had secured new territory in the east. Romania had been defeated and Italy and Greece were no longer a threat. By 1918, it was clear that the Great War would be decided on the western front. [2] The German command knew that after America joined the war they could potentially tip the balance in favour of the allies. By early 1918, the Americans had already begun to make a difference on the western front. Germany was concerned that if they were allowed to build up their strength the allies could inflict a decisive defeat on Imperial Germany.

Furthermore, as a result of the allied naval blockade, Germany was on the brink of starvation. Unrest and labor strikes had become common in German cities. [3] . Ludendorff was in a race against time. Germany had to defeat Britain and France or they faced almost certain defeat, Ludendorff believed that they had only one last chance to strike a decisive blow against the allies before it was too late. Ludendorff was a realist and knew that the situation was grave for Germany. [4] The Treaty of Brest-Litovsk allowed the German Army to transfer some 50 divisions from the eastern to western front, in early 1918. Ludendorff decided to use these divisions in his last offensive and force the Allies to sue for peace. [5]


German Spring Offensive

On March 21, Germany launched its Spring Offensive in the hopes of tipping the scales of the war before American troops and supplies could reach the front.

German plans for the Spring Offensive began as early as November 1917. The offensive, also known as Kaiserschlacht (Kaiser’s Battle), was planned and executed by German General Erich Ludendorff, with little input from the German government or Field Marshal Paul von Hindenburg.

Item #M11404 pictures some of the weaponry used in the war.

The operation also didn’t have a major strategy. Ludendorff had privately admitted that Germany couldn’t win a war of attrition, but he was unwilling to give up the land they had gained in the West and East. Ludendorff wasn’t seeking to reach the English Channel, rather he hoped to break through the Allied lines and crumble the flanks, taking whatever ports or railway junctions they could. The goal was to gain as much of the Allied-held ground as possible before the bulk of the US forces could arrive at the front.

The attack began on the first day of spring, March 21, 1918. The first phase of the offensive was Operation Michael, and it began at 4:40 a.m. with the largest artillery bombardment of the war. Over 1 million shells rained down on an area of 150 square miles for five hours.

Item #M11402 pictures the famed Uncle Sam poster of WWI.

Though German prisoners warned the British about the coming offensive, they were unable to defend against such a massive attack. British and French troops had prepared and dug-in at some of the more strategic locations. Others were less defended – and this was where the Germans attacked. The Allies were forced into a fighting retreat but still managed to deliver significant enemy casualties. Within three days, the Germans opened a 50-mile-wide gap on the front, the greatest advance for either side in four years.

However, German Sturmtruppen (Stormtroopers) were leading the attacks. These elite soldiers carried few supplies so they could move quicker than regular infantry. But they ran out of ammo and food quickly, eventually resorting to looting or even killing their horses for meat, slowing their advance dramatically.

Great Britain #173a – WWI-era stamp pictures Britannia, showing Britain as “a ruler of the seas.”

As the Germans advanced, they began taking towns outside of their primary objectives. After about a week, they refocused on their initial goal and launched a 29-division assault, which was beaten back by the British. The Germans then attempted to attack the French lines near Amiens. But the Allies managed to fight that attack off as well. The Germans then terminated Operation Michael on April 5. While they had gained a lot of ground, it was of little value and they had suffered high casualties.

Item #M12328 pictures some of the artillery used in the war.

Days later, the Germans launched Operation Georgette, aimed at capturing the ports of Calais, Boulogne, and Dunkirk. While the Germans saw early gains, the Allies mounted a stiff defense and the operation ended on April 29. This operation was followed by Blücher–Yorck, aimed at drawing French forces away from the Channel. The Germans made it to the Marne River and came within striking distance of Paris, but again they suffered heavy casualties that they couldn’t replace.

Item #M11403 pictures scenes from World War I.

Two more offensives would follow – Gneisenau ir Friedensturm– but in July, the French launched their own offensive on the German salient. By this point, the German line was lengthened because they had formed several salients into Allied territory, and they didn’t have the manpower to fully fill the line. The Spring Offensive ended in July and shortly after, the Allies launched their Hundred Days Offensive, which would bring about the end of the war. Casualties on both sides of the Spring Offensive were high – about 688,000 for the Germans and 863,000 for the Allies, but the Allies had large numbers of fresh American troops arriving.


WI: What if 1918 Spring Offensive was Cancelled?

In 1918 the Germans launch the last major land offensive by the Central Powers in World War I. Using battleharded recruits from the Eastern Front, coupled with the Western Theatre troops already tired of life in trenches, Ludendoff and Hindenberg took one more gamble, hoping to th smash the Entente's morale and defensive lines and in the process capture Paris, like the Franco Prussian war years earlier.

My question is this: With the territories gained by knocking Russia out of the war see below..

And the amount of fresh troops coming home from said front. What if Germany had not launched the spring offensive and instead garrisoned Germany against any outside invasion and internal rebellion?

Without a counter attack, would thhe allies be able to break the western front trenchlines? Would Germany be able to force a ceasefire with the west and be able to hhold the gains of brest-litsvok?

Carl Schwamberger

Germany was still suffering from severe food shortages, despite having gained a peace treaty with Russia. It was not that they were at risk of starvation, that had already set in the previous winter. People were not dying yet, but malnutrition related illness and productivity declines were already in place. Ravaged by war and revolution there would be no peace dividend of food from the east.

There were also problems with stratigic materials fro the blockade as well.

If the Germans could not break the Allied armies in the spring they were toast. Waiting was not a option. That they were unable to to ask for a cease fire in June after the spring offensives failed shows the failure of the German leaders. With the army still under arms & dicipline they had a chance of getting a equitable cease fire and better terms.

GlobalHumanism

With around 250k troops returning from the eastern front which can then be diverted to fortifying the Homefront, Siegfried line and the western front, you think the allied forces, war weary and starving themselves word be able to toss that many body's at front line and not collapse themselves?

Also, Germany had just taken Ukraine from Russia, the easily could have started growing food to alleviate he blockade from there, no?

Caesar Biden

It would require Germany to pursue a vastly different strategy, and for their leadership to act very differently than we know them to, but sure, this could be a viable strategy. Rather than attack, they could fortify, sit behind a wall in eastern France, and ask for a negotiated peace. This offer could be fairly attractive to the Allies- save hundreds of thousands in blood and money, even if they don't get a total victory? It certainly helps they live in Democracies, and I know that at least in the US there will be strong support for peace (although I know the basic situation of Britain, France, Italy, etc as far as public mood, I'll leave analysis to someone actually knowledgeable on the subject).

And again, the German leadership would have to collectively get hit on the head with piles of rocks for this to work, because this negotiated peace still wouldn't be in Germany's favor (believe it or not, they don't like that). But if this does happen, they can at least save the humiliation of Versailles.

Shaby

Long answer: to even start thinking about it would be a multi month excercise. It would be years before the Germans could have gotten anything from Ukraine. Even if they had full control over the territory. Which they did not.

Deckhand

I don't know where you heard the Entente were starving but they were not even close to it. In fact Op Michael was slowed down when the advancing Germans stopped to loot the supply dumps they had overrun which were full of things they hadn't seen for years. Real chocolate, coffee, bread not half made from sawdust. etc. Apparently it was quite a blow to morale as they realized the High command was lying to them and the British and French were not " just as bad off as us".

Cryhavoc101

I recall one account during the spring offensive where a German officer was stunned to find that a British Dugout they had over run had a floor made up of Tins of Bully beef - that is unopened Tins of bully Beef.

The Entente were "so not starving themselves" they were effectively taking the piss with the amount of supplies they had.

The problem Germany had was that by 1918 Britain had built her Continental army - which was every bit as skilled as the German and French one and a damn sight better equipped.

Add to this the American's had pulled a Continental Army out of no where - it also lavishly equipped and while not yet as skilled as the other 2 main Entente Armies was arriving as quickly as the troop ships could deliver them.

A-H was screwed by this stage in the war - I believe that Germany was openly using the term 'Lashed to a Corpse' and Italy had also learned the lessons of war over the preceding 3 years and with allied reinforcements starting to dominate that part of Europe.

So effectively Germany was out numbered 2+ to 1 and soon to be 3+ to one if they waited.

As any military scholar will tell you - being out numbered 3 or more to 1 by a "peer enemy" (particularly one that is significantly better supplied than you) = certain defeat.

They have 2 choices at this stage - throw in the towel or make one last effort to break the entente.

GlobalHumanism

I recall one account during the spring offensive where a German officer was stunned to find that a British Dugout they had over run had a floor made up of Tins of Bully beef - that is unopened Tins of bully Beef.

The Entente were "so not starving themselves" they were effectively taking the piss with the amount of supplies they had.

The problem Germany had was that by 1918 Britain had built her Continental army - which was every bit as skilled as the German and French one and a damn sight better equipped.

Add to this the American's had pulled a Continental Army out of no where - it also lavishly equipped and while not yet as skilled as the other 2 main Entente Armies was arriving as quickly as the troop ships could deliver them.

A-H was screwed by this stage in the war - I believe that Germany was openly using the term 'Lashed to a Corpse' and Italy had also learned the lessons of war over the preceding 3 years and with allied reinforcements starting to dominate that part of Europe.

So effectively Germany was out numbered 2+ to 1 and soon to be 3+ to one if they waited.

As any military scholar will tell you - being out numbered 3 or more to 1 by a "peer enemy" (particularly one that is significantly better supplied than you) = certain defeat.

They have 2 choices at this stage - throw in the towel or make one last effort to break the entente.

But do you foresee this huge Amy launching an offensive against a fortified german line again bolstered by returning forces in the east?

Remember the last major offensives caused open on the western front mutinies, even while they were well stocked with food.


WI: What if 1918 Spring Offensive was Cancelled?

To me, the best seems to sign Brest-Litovsk and then go the Western Entente saying 'hey guys, we had to sign peace with these commies, and since they're commies we were harsh. Maybe we can negotiate something better and crush those bolsheviks together?'

Now, this would require several German leaders to lose egos and gain wits, but it seems theoretically possible (several German allies, after all, did see they were close to screwed, and the Spring offensive in its conception has every bit a 'we must score a knockout NOW or lose' - so the Germans effectively knew, too).

That said, you'd need a negotiator of the caliber of a Bismarck or Talleyrand to pull it off succesfully. You need to mollify Germans feeling victorious, French feeling injured, Americans feeling idealistic, and Brits feeling threatened (not to mention all the rest).

A peace I could see from this would be complex. Maybe something like status-quo-ante in the west, with Germany losing African land but being confirmed in (some of) the gains of Brest-Litovsk, independence for the Arabs, and maybe some nominal change in Italy. Plus something, no idea what, about the German-French-Belgian borders to prevent a new Schlieffen, and somekind of naval treaty. Plus some compensation from Serbia for being 'evil', but not in the form of territory.

This leaves Germany victorious in Europe, able to prop up deteriorating A-H and Ottomans, while securing the naval threat for Britain. Sadly, it also leaves France very little and the Americans basically nothing (unless the Brest-Litovsk is modified to include independence for a rump Poland, Ukraine, and maybe some Baltics), so I'm not sure it works yet.

Catspoke

I can't see Britain giving Germany any of her colonies back, too risky as submarine bases in a future war, Britain has occupied them all anyway and there is much propaganda about how bad german colonialism was (kind of true). Since they were money losers anyway why quibble if you are Germany, somthing like a fair chunk of Latvia would be worth all of them combined.

if France gets Alsace Lorraine and some reparation money, I can't see them fighting on, but otherwise they will and once again why quibble if you are Germany, if you can get chunks of the Baltic States and Russia is fractured you kind of won anyway and shoot you will probably pick up Austria soon anyway. Plus there is no reason to argue with France anymore, encrclement boken and in 50 years German dominates Europe.

If Germany is willing to give up the colonies and Alsace Lorraine peace is possible, probably an easy sell to the Allies, better than OTL and maybe a long term "victory".

History_Pintobean

I always imagined the 1918 Spring Offensive, as heroic a last stand which it ended up becoming, as ultimately finding itself mirroring the equally heroic but no less disastrous Ardennes Offensive launched by Hitler decades later with similar results.

Both were grand offensives waged against superior enemies advancing along a fairly vast western front, Germany both times lacking in men and materiel which were wholly required if said offensives were to be sustained and become victories important enough to stave off military occupation of Germany in favor of a sort-of white peace.

I furthermore think that seizing Paris in the spring of 1918 by Germany's rapidly and severely depleted and demoralized armies had the same chance of succeeding just as much as Hitler's future attempt to take Antwerp during the Ardennes Offensive.

The 1918 Spring Offensive was the Gettysburg of the German army IMHO, which if avoided in favor of defense would have possibly worn down the opposing side just enough as to effect a lasting, (hopefully) lenient peace.

With the territories gained by knocking Russia out of the war see below.

And the amount of fresh troops coming home from said front. What if Germany had not launched the spring offensive and instead garrisoned Germany against any outside invasion and internal rebellion?

Without a counter attack, would the allies be able to break the western front trenchlines? Would Germany be able to force a ceasefire with the west and be able to hold the gains of brest-litsvok?

Honestly, Its not a given that going on the defense would automatically lead to some sort of peace.

However, the Hindenburg Line (which had already been completed by 1918, having been constructed between 1916 and 1917 as a rather smart precaution) could very well grind down the Allies including the newly arrived U.S. troops, who would be forced to assault entrenched positions however makeshift manned by a German army bolstered by divisions from the mostly quiet Eastern Front.

In the absence of the 1918 Spring Offensive, the war might or might not drag on past 1918, assuming that the Allies choose to simply crack the German defensive lines through sheer blunt force a la greater manpower. Supposing that they do crack the Hindenburg Line, though, the German army would be far from finished which was still the case shortly after the Spring Offensive the post-Spring Offensive German army was still able to tie down thousands of Allied (mostly U.S.) troops streaming through the Argonne Forest, having retreated to the very same Hindenburg Line albeit with far less reserves to adequately hold it against overwhelming superiority in numbers.

As for the resultant peace, a peace without annexations or indemnities (as offered to the warring powers by the nascent Bolshevik regime) might very well be seriously considered after the Allies launch attack after attack onto a well defended Hindenburg Line in the absence of any sort of massive final German offensive, which would be sure to wear them down considerably more so than in real life.

If not, then Germany may well be forced to give up its colonies but, barring an outright occupation of the German nation as in reality, I don't see France and the other Allied powers going beyond that considering the fact that Germany at this hypothetical peace negotiation would still have enough clout to hammer out terms fairly favorable to it.

Alex1guy

GlobalHumanism

Fair but the Germans had just accomplished something no one in the history of modern warfare had done (and still yet to repeat) and that was to invade, occupy and defeat Russia in a land invasion.

That had to be hugely demoralizing to the allies.

With the knowledge that these studs from the eastern front were heading to bolster the western lines could not have been lost on the frontline allied soldiers.

It seems to be a huge diplomatic blunder by Hindy and Luden to have not capitalized on it.

Catspoke

Fair but the Germans had just accomplished something no one in the history of modern warfare had done (and still yet to repeat) and that was to invade, occupy and defeat Russia in a land invasion.

That had to be hugely demoralizing to the allies.

With the knowledge that these studs from the eastern front were heading to bolster the western lines could not have been lost on the frontline allied soldiers.

It seems to be a huge diplomatic blunder by Hindy and Luden to have not capitalized on it.

It certainly opened room for reasonable negotiations to happen. But your talking only a temporary 5-4 manpower advantage for the Germans, soon to be overcome by more USA involvement. So the Allies don't have to take a hard peace only a reasonable one (and only a hard victorious peace would prevent revolution in Germany).

1918 was certainly interesting when you compare German fortunes and prospects in March 1918 to November 1918. It certainly all fell apart for them in a hurry.

GlobalHumanism

ObssesedNuker

GlobalHumanism

ObssesedNuker

EnglishCanuck

GlobalHumanism

ObssesedNuker

What British mutinies? I don't know of any large-scale British mutinies in 1917.

Now the French mutinies were not revolutionary in nature. They were more akin to a large strike. Furthermore, the French troops involved showed every willingness to continue fighting so long as their demands were met. Which they mostly were.

This is all different from the case of the Germans in 1918 because it wasn't just a portion of the army that was threatening to revolt but the entire damn country. And the demand was peace, at any price. Germany's options were thus defeat or revolution and defeat.

Larpsidekick

The home front never stabbed anyone in the back - that's a Nazi myth. The German army was roundly defeated on the battlefield by the Allies, who over four years of war had become a high quality force, able to force break in and throuth German lines due to superior doctrine, troops and leadership, as well as significantly superior logistics.

Should the German army not carry out an assault in Spring, casualties will likely be heavier but the Allies will still be better in every respect than their 1918 opposites.

Eliphas8

With around 250k troops returning from the eastern front which can then be diverted to fortifying the Homefront, Siegfried line and the western front, you think the allied forces, war weary and starving themselves word be able to toss that many body's at front line and not collapse themselves?

Also, Germany had just taken Ukraine from Russia, the easily could have started growing food to alleviate he blockade from there, no?

Eliphas8

Fair but the Germans had just accomplished something no one in the history of modern warfare had done (and still yet to repeat) and that was to invade, occupy and defeat Russia in a land invasion.

That had to be hugely demoralizing to the allies.

With the knowledge that these studs from the eastern front were heading to bolster the western lines could not have been lost on the frontline allied soldiers.

It seems to be a huge diplomatic blunder by Hindy and Luden to have not capitalized on it.

Tallil2long

The German army was defeated by an Entente that finally figured out how to properly apply their economic superiority (versus a Germany that was near or at the end of its resources and morale).

Until German morale started cracking, the Entente never demonstrated any ability to break through German lines. The closest they came was Cambrai, and this was due to an application of their economic superiority (large scale production of tanks).

The Entente learned quite sophisticated methods for employing their very great material advantages, true, but of itself this doesn't prove pranašesnis doctrine, troops or leadership -- just that they were competent in managing their very great advantages.

The Entente never showed any ability to score a success of the scale of the German 1918 offensives. They did show, in the last two years of war, the ability to win tactically using immense material superiority.

This was an achievent which reflects great credit upon those involved. Bet pranašesnis doctrine, troops and leadership? It doesn't prove this at all. If they had those, the war wouldn't have lasted into late 1918.

Pdf27

The 1918 Spring Offensive was the Gettysburg of the German army IMHO, which if avoided in favor of defense would have possibly worn down the opposing side just enough as to effect a lasting, (hopefully) lenient peace.

Honestly, Its not a given that going on the defense would automatically lead to some sort of peace.

However, the Hindenburg Line (which had already been completed by 1918, having been constructed between 1916 and 1917 as a rather smart precaution) could very well grind down the Allies including the newly arrived U.S. troops, who would be forced to assault entrenched positions however makeshift manned by a German army bolstered by divisions from the mostly quiet Eastern Front.

Have a look at the battles of the Hindenberg Line in late 1918 - it's eye-opening how quickly the Entente forces (mostly British) blew through it. Now admittedly they were facing a weakened German army, but even so over the course of 4 days they blew a 10 mile gap in a line that was physically far stronger than the defences on the Somme that had stymied them for months in 1916. The 46th Division, for instance, was a pretty much run of the mill line infantry division (from memory it was originally a TA formation) which stormed the St Quentin canal and captured the Riqueval bridge intact - the sort of action that the German army of 1918 would only have assigned to Stoßtruppe. That wasn't a demonstration of the skill of the infantry alone however, but of the integration of all arms working together to a common plan. 216 heavy guns (more than were committed to the initial assault on the Somme in 1916!) were supporting an attack on only 3,000 yards of frontage in a very short and heavy bombardment - exactly the same sort of bombardment that gets so celebrated on the part of the Germans in their own 1918 offensives. On that day, over the 10 mile or so frontage of attack the British artillery fired 943,947 shells
I think that says it all for me about 1918 - after several years of bloody apprenticeship the British Army had finally reached a level of professionalism and competence that matched or exceeded the best anywhere, the only time in British history that a mass continental army has done so (indeed, also arguably the only time that one has existed!).
Incidentally, that also illustrates the reason the German offensives of 1918 failed while the British/French one of 1918 succeeded - the Germans relied on a single artillery battering train that had to be moved up and down the line, the British and French could apply the same amount of firepower but it was organic to their frontline forces. That means they could apply the pressure wherever they wanted at very short notice, and so could go for bite-and-hold offensives which were much less costly than trying to break through after outrunning your artillery as the Germans were forced to try in their own attack.

The American army was the least effective of the Entente forces by some margin - the troops were well trained but green, and Pershing was still clinging to the sort of doctrine that the French had discarded in 1915 and the British in 1916 (a belief that the individual rifleman was the decisive element of the battle, for instance). The real thing to look at is the number of artillery pieces captured - for gunners, their guns are THE big thing (in the British Army, they're regarded in the same way that the Colours are for an infantry regiment), and because they're some distance back only the most successful attacks in WW1 terms will capture them. The British took 2,840 and 188,700 prisoners, the French (who popular mythology would have it were incapable of taking the offensive by 1918 - I've often wondered what would have happened if Charles Mangin had survived and been in charge of the French army in 1940!) took 1,880 and 139,000 prisoners while the Americans took 1,481 and 44,000 prisoners. That puts the American contribution as roughly three times that of Belgium (414 and 14,500 prisoners), and rather suggests that the German retreat in the south was because they were under pressure elsewhere.

As for the resultant peace, a peace without annexations or indemnities (as offered to the warring powers by the nascent Bolshevik regime) might very well be seriously considered after the Allies launch attack after attack onto a well defended Hindenburg Line in the absence of any sort of massive final German offensive, which would be sure to wear them down considerably more so than in real life.

If not, then Germany may well be forced to give up its colonies but, barring an outright occupation of the German nation as in reality, I don't see France and the other Allied powers going beyond that considering the fact that Germany at this hypothetical peace negotiation would still have enough clout to hammer out terms fairly favorable to it.

The problem is Brest-Litovsk - it's hard to overstate just how big an influence this had on British and French thinking. Essentially that was the Germans saying to them "this is what we'll do to you if we win", and marked the last point at which the British and French would have believed in German offers of a compromise peace. The Versailles treaty is (justly) reviled as extremely harsh - but in many ways was less harsh than Brest-Litovsk and the harshness was in large parts because of it.

Until German morale started cracking, the Entente never demonstrated any ability to break through German lines. The closest they came was Cambrai, and this was due to an application of their economic superiority (large scale production of tanks).

The Entente learned quite sophisticated methods for employing their very great material advantages, true, but of itself this doesn't prove pranašesnis doctrine, troops or leadership -- just that they were competent in managing their very great advantages.

I hate to point out the obvious, but until the German army were ground down (and it wasn't only morale - by 1918 their forces had far fewer men and those they did have were both poorer physical specimens and less well fed than those of a few years previously) then niekas demonstrated any ability to break through the lines. It's pretty much a signature of war at the time - the primary offensive arm (artillery) was horse-drawn and incapable of crossing the churned up battlefields of the time at any speed, while the use of railways and the telegraph meant that reinforcements could be fed into battle very rapidly.
In any case, if you've got massive material superiority and can employ it competently against an enemy who doesn't have either decent supplies or superior weapons, tactical genius on the scale of Julius Caesar isn't required - your enemy is toast pretty much no matter what he does.

Actually, I'd say that the distance the Germans advanced in their 1918 offensives reflects a lack of understanding on the part of their high command, rather than success on their part. They broke in to the weakest part of the British line very successfully, the problem was that continuing the advance once you had outrun your own artillery was simply dreadfully expensive given the technology of the time. The French learned this in 1915, the British in 1916 - and both adopted bite-and-hold tactics as a way around it, limiting their advances to distances where they could still be supported by friendly artillery. The thing is that the Germans had understood the need for artillery support very well - their fire plan for the initial break-in was excellent - and then seem to have decided that they could do without it after the initial break-in to the British positions.


Operation Georgette

Meanwhile, on April 9, Operation Georgette began. It was an advance through Flanders trying to reach Dunkirk and the Channel ports. Again, the British were forced to retreat. On April 11, General Haig appealed to his men, saying:

“The safety of our Homes and the Freedom of mankind alike depend upon the conduct of each one of us at this critical moment.”

As so often in the war, the ridges around Ypres became the site of fierce fighting. Passchendaele, which the Allies had spent so much blood to take, was evacuated on April 15.

As the British fell back, the French moved up, bearing the brunt of the fighting in the second half of April. By the end of the month, each side had lost over 100,000 men. The Germans had advanced, but the Allied line still held.

British Lewis gun team manning a post on the bank of the Lys canal at St Venant during the Battle of Hazebrouck.


Kaiserschlacht: The German Spring Offensive of 1918

At the end of 1917 the German high command found itself in a particularly favourable situation. The October Revolution and the subsequent disintegration of the Russian Army would allow the Germans to concentrate their fighting forces on the Western Front. It was in this context that Ludendorff began to prepare a massive and, what he hoped would be, decisive attack to be launched the following spring before the American Army fulfilled its fighting potential on European soil. The offensive would bear on the British Army which the German strategists considered to be exhausted after fighting four bloody and fruitless offensives in the course of 1917 at Arras, Messines, Passchendaele and Cambrai.

By mid-April 1918 most of the German divisions on the Eastern Front had been transferred to the French border. Of the 110 divisions stationed along the front line, fifty were allocated to the British front despite the French front being much longer. The Germans had great hopes for their offensive, giving it the grand name of Kaiserschlacht , the "Emperor's Battle". The offensive would comprise two phases, the first striking Somme and the second confirming the breach in French Flanders.

The first part of the offensive, Operation Michael, was expected to breach the British front at Arras and then head north to cut off their railway supply lines. This would, it was hoped, allow the Germans to envelop the British forces and secure their surrender. The section of the front chosen for the offensive had recently been taken over by the British at the request of the French, David Lloyd George having given his consent at the Boulogne Conference despite misgivings from his general staff.

The line left by the French was discovered to be poorly defended and the British were required to substantially improve its fortifications. These works had barely commenced when the Germans struck. To make matters worse, the British Army was going through a difficult period marked by a discernible reduction in reinforcements and a serious fall in morale after the heavy losses at the Third Battle of Ypres and the Battle of Cambrai.

Despite the apparent simplicity of the German strategy, it relied upon the execution of some innovative tactics which had been used to great effect on the Italian and Russian fronts, notably during the Battle of Riga. For example, instead of pounding the infantry positions on the front line, the preliminary bombardment would focus on machine gun posts and gun batteries close to the front and communication centres at the rear (headquarters and train stations). This far-reaching barrage would be brief, a few hours at most, but massive. As for the infantry, it would be separated into small groups which had been specially trained in infiltration techniques. They were expected to exploit the breach quickly with mobile gun batteries, leaving the job of wiping out any pockets of resistance to the second wave of infantry.

Launched in 21 March 1918, Operation Michael came as a complete surprise to the British troops who bore the brunt of its violence. Using to great effect their numerical superiority (fifty-eight divisions against sixteen), the Germans created a wide breach in the British front in the space of a few hours. Several divisions were literally annihilated, such as the Irish 16th, the 36th and the 66th. Those units which were not dislocated made a fighting retreat through the increasing chaos, the congested roads and German artillery adding to the general panic. Amiens soon came under threat and this forced the British to field large numbers of reserves to fill the breach.

Panic began to take hold among the Allied political and military leaders fear of a complete collapse encouraged the leaders to set up a single command to coordinate the Allied forces in the field, an expedient which had been repeatedly put off since the beginning of the war. The German advance began to slow after a few days because of logistical problems (supplies of munitions and food for the troops were insufficient) and the increasing resistance of the Allies, notably the Australians at Hébuterne. Slowly but surely Ludendorff's initial and spectacular success was beginning to flounder.

The second phase of the German offensive, Operation Georgette (also known as the Battle of the Lys), was launched in French Flanders on 9 April and for Ludendorff it was a question of double or quits. The battle started with success similar to its immediate predecessor. A spectacular breakthrough on the Lys was quickly followed by the capture of Estaires (9-10 April), which was subsequently burned to the ground, and Messines Ridge (10-11 April). An advance fizzled out near Hazebrouck, an important railway junction (12-15 April) and was followed by the destruction and capture of Bailleul (12-15 April). The First Battle of Kemmel Hill (17-19 April) put a stop to another advance, this time towards Béthune, and the Germans vented the full force of their frustration on the town's centre. Several British divisions did their best to check the German advance with the sparse means at their disposal (barricading the streets of Armentières with whatever they could find and, at Bailleul, stationing delaying units under cover of railway embankments) while others collapsed under the weight of the attack, a fate which befell the Portuguese Expeditionary Force at Neuve-Chapelle. Aware of his ally's perilous situation, General Foch sent in French reinforcements to face the Germans at Kemmel Hill where they were exposed to a massive bombardment on 25-26 April. Despite the huge losses the Allies succeeded in stabilizing the front and by 29 April the Kaiserschlacht had run its course, ending in failure.

Human losses were considerable for both sides because of the huge number of troops taking part and the extended duration of the offensive. The British lost 236,000 men between 21 March and 29 April 1918 however the nature of the losses was unusual in that relatively few soldiers were killed (but still 20,000) while many were lost in action (120,000), for the most part taken prisoner. The French suffered fewer losses (92,000), although the proportion of deaths was very high for the units fighting on Kemmel Hill. As for the Germans they lost, in the same period, 348,000 men.

Yves Le Maner
Director of La Coupole
History and Remembrance Centre of Northern France

List of site sources >>>


Žiūrėti video įrašą: ENGSPAIND En Jiwons Logical Reasoning Compilation. NJTTW. Mix Clip (Sausis 2022).