Istorijos transliacijos

PIRMININKO PASTABOS VIDURIAI RYTAI IR ŠIAURĖJE AFRIKOJE - Istorija

PIRMININKO PASTABOS VIDURIAI RYTAI IR ŠIAURĖJE AFRIKOJE - Istorija

2011 m. Gegužės 19 d


PIRMININKO PASTABOS
VIDURIAI RYTAI IR ŠIAURĖS AFRIKA

Valstybės departamentas
Vašingtonas.

12:15 P. M. EDT

PIRMININKAS: Ačiū. Ačiū. (Plojimai.) Labai ačiū. Prašau atsisėsti. Labai ačiū. Pirmiausia noriu padėkoti Hillary Clinton, kuri per pastaruosius šešis mėnesius tiek daug keliavo, kad artėja prie naujo orientyro - milijono dažnai skraidančių mylių. (Juokas.) Kiekvieną dieną tikiuosi Hillary ir tikiu, kad ji taps viena geriausių valstybės sekretorių mūsų tautų istorijoje.

Valstybės departamentas yra tinkama vieta pažymėti naują Amerikos diplomatijos skyrių. Per šešis mėnesius mes matėme nepaprastus pokyčius, vykstančius Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Kvadratas po aikštės, miestas prie miesto, šalis po šalies žmonės pakilo reikalauti savo pagrindinių žmogaus teisių. Du lyderiai pasitraukė į šoną. Gali sekti daugiau. Ir nors šios šalys gali būti labai toli nuo mūsų krantų, mes žinome, kad mūsų pačių ateitį su šiuo regionu sieja ekonomikos ir saugumo jėgos, istorija ir tikėjimas.

Šiandien noriu pakalbėti apie šį pokytį - jėgas, kurios jį skatina, ir kaip mes galime reaguoti taip, kad pagerėtų mūsų vertybės ir sustiprėtų mūsų saugumas.

Dabar jau padarėme daug, kad pakeistume savo užsienio politiką po dešimtmečio, kurį apibrėžė du brangūs konfliktai. Po daugelio metų karo Irake pašalinome 100 000 amerikiečių karių ir baigėme savo kovinę misiją. Afganistane mes sulaužėme Talibano pagreitį, o liepos mėnesį pradėsime savo karių parvežimą namo ir tęsime perėjimą prie Afganistano lyderio. Ir po daugelio metų karo su „al Qaeda“ ir jos filialais mes padarėme „al Qaeda“ didžiulį smūgį, nužudydami jos lyderį Osamą bin Ladeną.

Bin Ladenas nebuvo kankinys. Jis buvo masinis žudikas, kuris pasiūlė neapykantos žinią - reikalavimą, kad musulmonai turi ginkluotis prieš Vakarus, o smurtas prieš vyrus, moteris ir vaikus yra vienintelis kelias į permainas. Jis atmetė demokratiją ir individualias musulmonų teises už smurtinį ekstremizmą; jo darbotvarkė buvo sutelkta į tai, ką jis galėjo sunaikinti, o ne į tai, ką jis galėjo sukurti.

Bin Ladenas ir jo žudikiška vizija laimėjo kai kuriuos šalininkus. Tačiau dar prieš mirtį „al Qaeda“ pralaimėjo kovą dėl aktualumo, nes didžioji dauguma žmonių matė, kad nekaltų žmonių skerdimas neatsako į jų šauksmus dėl geresnio gyvenimo. Kai radome bin Ladeną, didžioji regiono dalis „al Qaedas“ darbotvarkę suprato kaip aklavietę, o Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos žmonės perėmė savo ateitį į savo rankas.

Ši apsisprendimo istorija prasidėjo prieš šešis mėnesius Tunise. Gruodžio 17 -ąją jaunas pardavėjas, vardu Mohammedas Bouazizi, buvo nusiaubtas, kai policijos pareigūnas konfiskavo jo vežimėlį. Tai nebuvo unikalu. Tai tas pats pažeminimas, kuris kasdien vyksta daugelyje pasaulio vietų - negailestinga vyriausybių tironija, neigianti savo piliečių orumą. Tik šį kartą nutiko visai kas kita. Vietos pareigūnams atsisakius išklausyti jo skundus, šis jaunuolis, kuris niekada nebuvo ypač aktyvus politikoje, nuėjo į provincijos vyriausybės būstinę, pasipylė degalais ir padegė.

Istorijos metu yra atvejų, kai paprastų piliečių veiksmai skatina judėti pokyčiams, nes jie kalba apie ilgus metus besikuriantį laisvės ilgesį. Amerikoje pagalvokite apie tų Bostono patriotų, kurie atsisakė mokėti karaliui mokesčius, nepaklusnumą arba apie Rosa Parks orumą, kai ji drąsiai sėdėjo savo vietoje. Taip buvo ir Tunise, nes pardavėjų nevilties veiksmas buvo susijęs su nusivylimu, jaučiamu visoje šalyje. Į gatves išėjo šimtai protestuotojų, vėliau tūkstančiai. Ir susidūrę su lazdomis, o kartais ir kulkomis, jie atsisakė eiti namo - diena iš dienos, savaitė po savaitės -, kol daugiau nei du dešimtmečius diktatorius pagaliau paliko valdžią.

Šios ir tolesnės revoliucijos istorija neturėjo nustebinti. Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos valstybės jau seniai iškovojo nepriklausomybę, tačiau per daug vietų jų žmonės to nepadarė. Per daug šalių valdžia buvo sutelkta į kelių rankas. Per daug šalių toks pilietis kaip tas jaunas pardavėjas neturėjo kur kreiptis - nebuvo sąžiningos teisminės valdžios, kuri išnagrinėtų jo bylą; nėra nepriklausomos žiniasklaidos, kuri suteiktų jam balso; nėra patikimos politinės partijos, kuri atstovautų jo pažiūroms; jokių laisvų ir sąžiningų rinkimų, kuriuose jis galėtų pasirinkti savo lyderį.

Šis apsisprendimo trūkumas - galimybė padaryti savo gyvenimą tokį, koks nori - pritaikytas ir regionų ekonomikai. Taip, kai kurios tautos yra palaimintos turtu naftos ir dujų, ir tai sukėlė klestėjimo kišenes. Tačiau pasaulinėje ekonomikoje, pagrįstoje žiniomis, pagrįstomis naujovėmis, jokia plėtros strategija negali būti grindžiama vien tuo, kas išeina iš žemės. Žmonės taip pat negali pasiekti savo galimybių, kai negali pradėti verslo nemokėdamas kyšio.

Susidūrus su šiais iššūkiais, per daug regiono lyderių bandė nukreipti savo tautos nuoskaudas kitur. Vakarai buvo kaltinami kaip visų negalavimų šaltinis, praėjus pusei amžiaus po kolonializmo pabaigos. Antagonizmas prieš Izraelį tapo vienintelė priimtina politinės išraiškos išeitis. Genties, etninės ir religinės sekos padalijimai buvo manipuliuojami kaip priemonė išlaikyti valdžią arba atimti ją iš kažko kito.

Tačiau pastarųjų šešių mėnesių įvykiai rodo, kad represijų strategijos ir nukreipimo strategijos nebeveiks. Palydovinė televizija ir internetas suteikia langą į platesnį pasaulį - stulbinančios pažangos pasaulį tokiose vietose kaip Indija, Indonezija ir Brazilija. Mobilieji telefonai ir socialiniai tinklai leidžia jauniems žmonėms prisijungti ir tvarkytis kaip niekad anksčiau. Ir taip atsirado nauja karta. Ir jų balsai mums sako, kad pokyčių negalima paneigti.

Kaire išgirdome jaunos mamos balsą, kuris pasakė: „Pagaliau aš pagaliau pirmą kartą galiu įkvėpti gryno oro.

Sanoje girdėjome studentus, kurie skandavo: „Naktis turi baigtis“.

Benghazyje išgirdome inžinierių, kuris pasakė: „Mūsų žodžiai dabar laisvi. Tai jausmas, kurio negali paaiškinti.

Damaske išgirdome jaunuolį, kuris pasakė: „Po pirmojo šaukimo, pirmojo šauksmo jaučiatės oriai.

Tie žmogaus orumo šūksniai girdimi visame regione. Ir per moralinę nesmurto jėgą regiono žmonės per šešis mėnesius pasiekė daugiau pokyčių nei teroristai per dešimtmečius.

Žinoma, tokio masto pokyčiai nėra lengvi. Mūsų laikais - 24 valandų naujienų ciklų ir nuolatinio bendravimo metas - žmonės tikisi, kad regiono pertvarka bus išspręsta per kelias savaites. Tačiau praeis daug metų, kol ši istorija pasibaigs. Pakeliui bus gerų dienų ir bus blogų dienų. Kai kuriose vietose pokyčiai bus greiti; kitose - palaipsniui. Ir kaip jau matėme, raginimai keistis kai kuriais atvejais gali užkirsti kelią aršioms kovoms dėl valdžios.

Prieš mus kyla klausimas, kokį vaidmenį Amerika atliks vystydamasi šioje istorijoje. Jungtinės Valstijos dešimtmečius siekė regiono pagrindinių interesų: kovoti su terorizmu ir sustabdyti branduolinių ginklų plitimą; užtikrinti laisvą prekybos srautą ir saugoti regiono saugumą; gindamasis už izraeliečių saugumą ir siekdamas arabų ir Izraelio taikos.

Mes ir toliau tai darysime, tvirtai tikėdami, kad Amerikos interesai nėra priešiški žmonių viltims; jie jiems būtini. Manome, kad niekas neturi naudos iš branduolinių ginklavimosi varžybų regione ar žiaurių „al Qaedas“ išpuolių. Manome, kad žmonės visur matytų, kad jų ekonomika sulūžta nutraukus energijos tiekimą. Kaip elgėmės Persijos įlankos kare, netoleruosime agresijos už sienų ir laikysimės savo įsipareigojimų draugams ir partneriams.

Tačiau turime pripažinti, kad strategija, pagrįsta vien siauru šių interesų siekimu, neužpildys tuščio skrandžio ir neleis kam nors išsakyti savo nuomonės. Be to, nesugebėjimas kalbėti apie platesnius paprastų žmonių siekius tik paskatins daugelį metų tvyrantį įtarimą, kad JAV siekia mūsų interesų jų sąskaita. Atsižvelgiant į tai, kad šis nepasitikėjimas vyksta abiem kryptimis - kadangi amerikiečius užklupo įkaitai, smurtinė retorika ir teroristiniai išpuoliai, nužudę tūkstančius mūsų piliečių - nesugebėjimas pakeisti mūsų požiūrio gresia gilėjančia susiskaldymo tarp JAV ir arabų spirale pasaulis.

Štai kodėl prieš dvejus metus Kaire pradėjau plėsti savo veiklą, pagrįstą abipusiu interesu ir pagarba. Tuomet tikėjau - ir dabar tikiu -, kad mes esame suinteresuoti ne tik tautų stabilumu, bet ir individų apsisprendimu. Esama situacija nėra tvari. Visuomenės, kurias sulaikė baimė ir represijos, kurį laiką gali pasiūlyti stabilumo iliuziją, tačiau jos yra pastatytos ant lūžių linijų, kurios galiausiai suplėšys.

Taigi susiduriame su istorine galimybe. Turime galimybę parodyti, kad Amerika labiau vertina Tuniso gatvės pardavėjo orumą nei neapdorotą diktatoriaus galią. Neabejotina, kad Jungtinės Amerikos Valstijos palankiai vertina pokyčius, kurie skatina apsisprendimą ir galimybes. Taip, šį pažadėjimo momentą lydės pavojai. Tačiau po to, kai dešimtmečius priėmėme pasaulį tokį, koks jis yra regione, turime galimybę siekti pasaulio, koks jis turėtų būti.

Žinoma, kaip ir mes, turime tęsti nuolankumo jausmą. Ne Amerika išvedė žmones į Tuniso ar Kairo gatves - šiuos judėjimus pradėjo patys žmonės, o patys žmonės turi galiausiai lemti jų rezultatus.

Ne kiekviena šalis laikysis mūsų konkrečios atstovaujamosios demokratijos formos, ir bus atvejų, kai mūsų trumpalaikiai interesai visiškai neatitiks mūsų ilgalaikės regiono vizijos. Tačiau mes galime ir mes kalbėsime už keletą pagrindinių principų - principų, kuriais vadovavomės atsakydami į įvykius per pastaruosius šešis mėnesius:

JAV prieštarauja smurto ir represijų prieš regiono žmones naudojimui. (Plojimai.)

JAV remia visuotines teises. Ir šios teisės apima žodžio laisvę, taikaus susirinkimo laisvę, religijos laisvę, vyrų ir moterų lygybę pagal teisinę valstybę ir teisę pasirinkti savo lyderius - nesvarbu, ar gyvenate Bagdade, ar Damaske, Sanoje ar Teherane.

Ir mes remiame politines ir ekonomines reformas Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, kurios gali patenkinti teisėtus paprastų žmonių siekius visame regione.

Mūsų parama šiems principams nėra antraeilis interesas. Šiandien noriu aiškiai pasakyti, kad tai yra pagrindinis prioritetas, kuris turi būti paverstas konkrečiais veiksmais ir paremtas visomis turimomis diplomatinėmis, ekonominėmis ir strateginėmis priemonėmis.

Leiskite būti konkrečiam. Pirma, Jungtinių Valstijų politika bus skatinti reformas visame regione ir remti perėjimą prie demokratijos. Šios pastangos prasideda Egipte ir Tunise, kur statymai yra dideli - kadangi Tunisas buvo šios demokratinės bangos priešakyje, o Egiptas yra ir ilgametis partneris, ir didžiausia arabų pasaulio valstybė. Abi tautos gali parodyti ryškų pavyzdį laisvais ir sąžiningais rinkimais, gyvybinga pilietine visuomene, atskaitingomis ir veiksmingomis demokratinėmis institucijomis bei atsakinga regiono vadovybe. Tačiau mūsų parama taip pat turi būti taikoma tautoms, kuriose perėjimai dar neįvyko.

Deja, per daug šalių į raginimus keistis iki šiol buvo atsakyta smurtu. Ekstremaliausias pavyzdys yra Libija, kur Muammaras Qaddafi pradėjo karą prieš savo žmones, žadėdamas juos sumedžioti kaip žiurkes. Kaip sakiau, kai Jungtinės Valstijos prisijungė prie tarptautinės koalicijos įsikišti, mes negalime užkirsti kelio kiekvienai režimo neteisybei prieš jos žmones, ir iš savo patirties Irake sužinojome, kaip brangu ir sunku bandyti įvesti režimo pakeitimą jėga - kad ir kokie geranoriški tai būtų.

Tačiau Libijoje matėme artėjančių žudynių perspektyvą, turėjome įgaliojimus veikti ir girdėjome, kaip Libijos tautos šaukiasi pagalbos. Jei nebūtume veikę kartu su NATO sąjungininkais ir regioninės koalicijos partneriais, tūkstančiai žmonių būtų nužudyti. Žinutė būtų buvusi aiški: išsaugokite valdžią, nužudydami tiek žmonių, kiek reikia. Dabar laikas dirba prieš Qaddafi. Jis nekontroliuoja savo šalies. Opozicija surengė teisėtą ir patikimą Laikinąją tarybą. O kai Qaddafi neišvengiamai pasitrauks arba bus priverstas pasitraukti iš valdžios, dešimtmečius trukusi provokacija baigsis ir bus galima pereiti prie demokratinės Libijos.

Nors Libija susidūrė su plačiausiu smurtu, ji nėra vienintelė vieta, kur lyderiai kreipėsi į represijas, kad liktų valdžioje. Visai neseniai Sirijos režimas pasirinko žmogžudysčių kelią ir masinius savo piliečių areštus. Jungtinės Valstijos pasmerkė šiuos veiksmus, o bendradarbiaudamos su tarptautine bendruomene sustiprinome savo sankcijas Sirijos režimui, įskaitant vakar paskelbtas sankcijas prezidentui Assadui ir aplinkiniams.

Sirijos žmonės parodė savo drąsą reikalaudami pereiti prie demokratijos. Dabar prezidentas Assadas turi pasirinkimą: jis gali vadovauti šiam perėjimui arba pasitraukti iš kelio. Sirijos vyriausybė turi nustoti šaudyti į demonstrantus ir leisti taikiai protestuoti. Ji turi paleisti politinius kalinius ir sustabdyti neteisingus areštus. Ji turi leisti žmogaus teisių stebėtojams patekti į tokius miestus kaip Daraa; ir pradėti rimtą dialogą, siekiant paskatinti perėjimą prie demokratijos. Priešingu atveju prezidentas Assadas ir jo režimas ir toliau bus ginčijami iš vidaus ir toliau bus izoliuoti užsienyje.

Sirija iki šiol sekė savo sąjungininkę Iraną, prašydama Teherano pagalbos vykdant slopinimo taktiką. Ir tai byloja apie Irano režimo veidmainystę, teigiančią, kad ji pasisako už protestuotojų teises užsienyje, tačiau represuoja savo žmones namuose. Prisiminkime, kad pirmieji taikūs protestai regione buvo Teherano gatvėse, kur vyriausybė žiauriai smurtavo prieš moteris ir vyrus ir įkalino nekaltus žmones. Mes vis dar girdime giesmes, aidinčias nuo Teherano stogų. Gatvėse mirštančios jaunos moters atvaizdas vis dar įsimenamas. Ir mes toliau tvirtinsime, kad Irano žmonės nusipelno visuotinių teisių ir vyriausybės, kuri netrukdo jų siekiams.

Dabar gerai žinoma mūsų prieštaravimas Irano netolerancijai ir Irano represinėms priemonėms, taip pat neteisėta branduolinė programa ir teroro palaikymas. Tačiau norint, kad Amerika būtų patikima, turime pripažinti, kad kartais mūsų regiono draugai ne visi sureagavo į nuoseklių pokyčių reikalavimus - pokyčiai atitinka šiandien išdėstytus principus. Tai tiesa Jemene, kur prezidentas Salehas turi vykdyti savo įsipareigojimą perduoti valdžią. Ir tai tiesa šiandien Bahreine.

Bahreinas yra ilgametis partneris, ir mes esame pasiryžę užtikrinti jo saugumą. Mes pripažįstame, kad Iranas bandė pasinaudoti ten esančia neramuma ir kad Bahreino vyriausybė turi teisėtą interesą teisinės valstybės atžvilgiu.

Nepaisant to, mes viešai ir privačiai primygtinai tvirtinome, kad masiniai areštai ir šiurkšti jėga prieštarauja visuotinėms Bahreino piliečių teisėms, ir mes tai darysime - ir tokie veiksmai nepanaikins teisėtų raginimų vykdyti reformas. Vienintelis kelias į priekį yra vyriausybės ir opozicijos dialogas, o jūs negalite užmegzti tikro dialogo, kai taikios opozicijos dalys yra kalėjime. (Plojimai.) Vyriausybė turi sudaryti sąlygas dialogui, o opozicija turi dalyvauti kurdama teisingą ateitį visiems bahreiniečiams.

Iš tiesų, viena iš platesnių šio laikotarpio pamokų yra ta, kad sektantiškos nesantaikos neturi sukelti konfliktų. Irake matome daugiatautės, daugiašakės demokratijos pažadą. Irako žmonės atmetė politinio smurto pavojus demokratiniam procesui, nors ir prisiėmė visą atsakomybę už savo saugumą. Žinoma, kaip ir visos naujos demokratijos, jos susidurs su nesėkmėmis. Tačiau Irakas gali vaidinti svarbų vaidmenį regione, jei jis ir toliau tęs savo taikią pažangą. Ir kaip mes, mes didžiuojamės galėdami būti su jais kaip tvirtas partneris.

Taigi ateinančiais mėnesiais Amerika turi panaudoti visą mūsų įtaką, kad paskatintų reformas regione. Net jei pripažįstame, kad kiekviena šalis yra skirtinga, turime sąžiningai kalbėti apie principus, kuriais tikime, su draugu ir priešu. Mūsų žinia paprasta: jei prisiimsite su reforma susijusią riziką, sulauksite visiškos JAV paramos.

Taip pat turime remtis savo pastangomis išplėsti savo dalyvavimą ne tik elite, kad pasiektume žmones, kurie sukurs ateitį, ypač jaunimą. Mes ir toliau vykdysime įsipareigojimus, kuriuos prisiėmiau Kaire - kurti verslininkų tinklus ir plėsti mainus švietimo srityje, skatinti bendradarbiavimą mokslo ir technologijų srityse bei kovoti su ligomis. Visame regione ketiname teikti pagalbą pilietinei visuomenei, įskaitant tas, kurios gali būti oficialiai nesankcionuotos ir kurios kalba nepatogias tiesas. Ir mes naudosime technologiją, kad galėtume susisiekti su žmonių balsais ir jų klausytis.

Tiesą sakant, tikros reformos vyksta ne vien prie balsadėžių. Savo pastangomis turime paremti tas pagrindines teises išsakyti savo nuomonę ir gauti informaciją. Mes remsime atvirą prieigą prie interneto ir žurnalistų teisę būti išgirstiems - nesvarbu, ar tai didelė naujienų organizacija, ar vienišas tinklaraštininkas. XXI amžiuje informacija yra galia, tiesos negalima nuslėpti, o vyriausybių teisėtumas galiausiai priklausys nuo aktyvių ir informuotų piliečių.

Toks atviras diskursas yra svarbus, net jei tai, kas pasakyta, neatitinka mūsų pasaulėžiūros. Leiskite aiškiai pasakyti, kad Amerika gerbia visų taikių ir įstatymų besilaikančių balsų teisę būti išgirstiems, net jei mes su jais nesutinkame. Ir kartais mes su jais labai nesutinkame.

Mes tikimės bendradarbiauti su visais, kurie pritaria tikrai ir įtraukiai demokratijai. Priešinsimės bet kurios grupės bandymu apriboti kitų teises ir išlaikyti valdžią per prievartą, o ne sutikimą. Nes demokratija priklauso ne tik nuo rinkimų, bet ir nuo stiprių ir atskaitingų institucijų bei pagarbos mažumų teisėms.

Tokia tolerancija yra ypač svarbi kalbant apie religiją. Tahriro aikštėje išgirdome įvairiausių sluoksnių egiptiečių skanduotes, musulmonus, krikščionis, mes esame viena. Amerika stengsis, kad ši dvasia vyrautų - kad būtų gerbiami visi tikėjimai ir kad tarp jų būtų nutiesti tiltai. Regione, kuris buvo trijų pasaulio religijų gimtinė, netolerancija gali sukelti tik kančias ir sąstingį. Kad šis permainų sezonas būtų sėkmingas, koptų krikščionys turi turėti teisę laisvai garbinti Kaire, kaip ir šiitai niekada neturi sunaikinti savo mečečių Bahreine.

Tai, kas pasakytina apie religines mažumas, taip pat pasakytina ir apie moterų teises. Istorija rodo, kad moterys yra labiau klestinčios ir taikesnės, kai joms suteikiamos galios. Ir todėl mes ir toliau reikalausime, kad visuotinės teisės būtų taikomos ir moterims, ir vyrams, daugiausia dėmesio skiriant vaiko ir motinos sveikatai; padedant moterims mokyti ar pradėti verslą; pasisakydamas už moterų teisę būti išgirstiems ir kandidatuoti. Regionas niekada nepasieks viso savo potencialo, kai daugiau nei pusei jo gyventojų bus trukdoma išnaudoti visas savo galimybes. (Plojimai.)

Dabar, net ir skatindami politines reformas, taip pat skatindami žmogaus teises regione, mūsų pastangos nesibaigia. Taigi antras būdas, kuriuo turime remti teigiamus pokyčius regione, yra mūsų pastangos skatinti tautų, kurios pereina prie demokratijos, ekonominį vystymąsi.

Juk vien politika protestuotojų į gatves neišleido. Daugelio žmonių lūžio taškas yra nuolatinis rūpestis padėti maistą ant stalo ir pasirūpinti šeima. Per daug regiono žmonių atsibunda su nedideliais lūkesčiais, išskyrus tai, kad išgyvena dieną, galbūt tikėdamiesi, kad jų sėkmė pasikeis. Visame regione daugelis jaunų žmonių turi tvirtą išsilavinimą, tačiau uždara ekonomika neleidžia jiems susirasti darbo. Verslininkai yra kupini idėjų, tačiau dėl korupcijos jie negali pasinaudoti šiomis idėjomis.

Didžiausias neišnaudotas išteklius Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje yra jo žmonių talentas. Per pastaruosius protestus matome tą talentą, kuris demonstruojamas, kai žmonės naudoja technologijas, kad išjudintų pasaulį. Neatsitiktinai vienas iš Tahriro aikštės lyderių buvo „Google“ vadovas. Šią energiją dabar reikia nukreipti šalis po šalies, kad ekonomikos augimas galėtų sutvirtinti gatvės pasiekimus. Kaip demokratines revoliucijas gali sukelti individualių galimybių trūkumas, sėkmingi perėjimai į demokratiją priklauso nuo augimo plėtros ir plataus masto klestėjimo.

Taigi, remdamiesi tuo, ką sužinojome visame pasaulyje, manome, kad svarbu sutelkti dėmesį į prekybą, o ne tik į pagalbą; investicijų, o ne tik pagalbos. Tikslas turi būti modelis, pagal kurį protekcionizmas užleidžia vietą atvirumui, komercijos valdymas pereina iš nedaugelio į daugelį, o ekonomika sukuria darbo vietas jauniems žmonėms. Todėl Amerikos parama demokratijai bus grindžiama finansinio stabilumo užtikrinimu, reformų skatinimu ir konkurencingų rinkų integracija tarpusavyje ir pasaulio ekonomika. Pradėjo nuo Tuniso ir Egipto.

Pirma, mes paprašėme Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo ateinančių savaičių G8 aukščiausiojo lygio susitikime pateikti planą, ką reikia padaryti siekiant stabilizuoti ir modernizuoti Tuniso ir Egipto ekonomiką. Kartu turime padėti jiems atsigauti po demokratinio sukrėtimo sutrikimų ir remti vyriausybes, kurios bus išrinktos vėliau šiais metais. Ir mes raginame kitas šalis padėti Egiptui ir Tunisui patenkinti artimiausius finansinius poreikius.

Antra, mes nenorime, kad demokratinis Egiptas būtų apverstas savo praeities skolomis. Taigi mes atleisime demokratinį Egiptą iki 1 milijardo dolerių skolų ir bendradarbiausime su Egipto partneriais, kad investuotume šiuos išteklius augimui ir verslumui skatinti. Padėsime Egiptui atgauti prieigą prie rinkų, garantuodami 1 mlrd. JAV dolerių skolą, reikalingą infrastruktūrai ir darbo vietų kūrimui finansuoti. Mes padėsime naujai demokratinėms vyriausybėms susigrąžinti pavogtą turtą.

Trečia, kartu su Kongresu kūrė įmonių fondus, skirtus investuoti Tunise ir Egipte. Ir jie bus modeliuojami pagal lėšas, kurios rėmė perėjimus Rytų Europoje po Berlyno sienos griūties. OPIC netrukus pradės 2 milijardų dolerių vertės priemonę privačioms investicijoms visame regione remti. Mes kartu su sąjungininkais sutelksime dėmesį į Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką, kad jis suteiktų tokią pačią paramą demokratiniams perėjimams ir ekonominiam modernizavimui Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, kaip ir Europoje.

Ketvirta, JAV Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje pradės išsamią prekybos ir investicijų partnerystės iniciatyvą. Jei išimsite naftos eksportą, visas šis regionas, kuriame gyvena daugiau nei 400 milijonų žmonių, eksportuoja maždaug tiek pat, kiek Šveicarija. Taigi mes dirbsime su ES, kad palengvintume didesnę prekybą regione, remiamės esamais susitarimais, skatinančiais integraciją į JAV ir Europos rinkas, ir atversime duris šalims, kurios priima aukštus reformų ir prekybos liberalizavimo standartus, sukurti regioninį prekybos susitarimą. . Ir kaip narystė ES paskatino reformas Europoje, taip ir modernios ir klestinčios ekonomikos vizija turėtų sukurti galingą reformų jėgą Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.

Klestėjimui taip pat reikia griauti sienas, kurios trukdo pažangai - elito, kuris vagia iš savo žmonių, korupciją; biurokratija, stabdanti idėją tapti verslu; globa, kuri paskirsto turtus pagal gentį ar sektą. Mes padėsime vyriausybėms įvykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir investuosime pastangas į kovą su korupcija-dirbdami su parlamentarais, kurie rengia reformas, ir aktyvistais, kurie naudoja technologijas skaidrumui didinti ir vyriausybei atsakyti. Politika ir žmogaus teisės; ekonominė reforma.

Baigdamas norėčiau pakalbėti apie kitą kertinį mūsų požiūrio į regioną akmenį, kuris yra susijęs su taikos siekiu.

Ištisus dešimtmečius Izraelio ir arabų konfliktas regione metė šešėlį. Izraeliečiams tai reiškė gyvenimą su baime, kad jų vaikai gali būti susprogdinti autobuse ar raketomis, paleistomis į jų namus, taip pat skausmu žinant, kad kiti regiono vaikai yra mokomi jų nekęsti. Palestiniečiams tai reiškė iškentėti okupacijos pažeminimą ir niekada negyventi savo tautoje. Be to, šis konfliktas Artimuosiuose Rytuose buvo brangesnis, nes trukdo partnerystėms, kurios paprastiems žmonėms galėtų suteikti didesnį saugumą, gerovę ir įgalinimą.

Daugiau nei dvejus metus mano administracija dirbo su partijomis ir tarptautine bendruomene, kad užbaigtų šį konfliktą, remdamasi dešimtmečių ankstesnių administracijų darbu. Tačiau lūkesčiai nepasiteisino. Izraelio gyvenviečių veikla tęsiama. Palestiniečiai pasitraukė iš derybų. Pasaulis žiūri į konfliktą, kuris tęsėsi ir tęsėsi, ir nemato nieko, išskyrus aklavietę. Iš tiesų yra teigiančių, kad esant visoms regiono permainoms ir netikrumui, dabar tiesiog neįmanoma judėti į priekį.

Aš nesutinku. Tuo metu, kai Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos žmonės nusimeta praeities naštą, pastangos siekti ilgalaikės taikos, užbaigiančios konfliktą ir išsprendžiančios visas pretenzijas, yra skubesnės nei bet kada. Tai tikrai pasakytina apie dvi susijusias šalis.

Palestiniečiams pastangos delegitimizuoti Izraelį baigsis nesėkme. Simboliniai veiksmai Izraeliui izoliuoti Jungtinėse Tautose rugsėjo mėnesį nesukurs nepriklausomos valstybės. Palestinos lyderiai nepasieks taikos ar klestėjimo, jei „Hamas“ reikalaus teroro ir atstūmimo kelio. Ir palestiniečiai niekada nesuvoks savo nepriklausomybės, paneigdami Izraelio teisę egzistuoti.

Kalbant apie Izraelį, mūsų draugystė yra giliai įsišaknijusi bendroje istorijoje ir bendrose vertybėse. Mūsų įsipareigojimas Izraelio saugumui yra nepajudinamas. Ir mes priešinsimės bandymams išskirti jį kritika tarptautiniuose forumuose. Tačiau būtent dėl ​​mūsų draugystės svarbu sakyti tiesą: status quo yra netvarus, ir Izraelis taip pat turi drąsiai veikti siekdamas ilgalaikės taikos.

Faktas yra tas, kad vis daugiau palestiniečių gyvena į vakarus nuo Jordanijos upės. Dėl technologijų Izraeliui bus sunkiau apsiginti. Regionas, kuriame vyksta esminiai pokyčiai, sukels populizmą, kuriame milijonai žmonių - ne tik vienas ar du lyderiai - turi tikėti, kad taika įmanoma. Tarptautinė bendruomenė pavargo nuo begalinio proceso, kuris niekada neduoda rezultatų. Žydų ir demokratinės valstybės svajonė negali būti išsipildžiusi nuolatinės okupacijos būdu.

Galų gale, Izraelis ir palestiniečiai turi imtis veiksmų. Jiems negali būti įvesta taika - ne JAV; ne kas kitas. Tačiau begalinis delsimas problemos neišnyks. Ką gali padaryti Amerika ir tarptautinė bendruomenė, tai atvirai pareikšti tai, ką žino visi - ilgalaikė taika apims dvi valstybes dviem tautoms: Izraelį kaip žydų valstybę ir žydų tautos tėvynę, o Palestinos valstybę - kaip tėvynę. palestiniečių, kiekviena valstybė džiaugiasi apsisprendimu, abipusiu pripažinimu ir taika.

Taigi, nors dėl pagrindinių konflikto klausimų reikia tartis, šių derybų pagrindas yra aiškus: gyvybinga Palestina, saugus Izraelis. Jungtinės Valstijos mano, kad derybų rezultatas turėtų būti dvi valstybės - nuolatinės Palestinos sienos su Izraeliu, Jordanija ir Egiptu ir nuolatinės Izraelio sienos su Palestina. Manome, kad Izraelio ir Palestinos sienos turėtų būti grindžiamos 1967 m. Linijomis ir abipusiškai suderintais apsikeitimo sandoriais, kad abiem valstybėms būtų nustatytos saugios ir pripažintos sienos. Palestinos tauta turi turėti teisę valdyti save ir išnaudoti visą savo potencialą nepriklausomoje ir gretimoje valstybėje.

Kalbant apie saugumą, kiekviena valstybė turi teisę į savigyną, o Izraelis turi sugebėti pats apsiginti nuo bet kokios grėsmės. Nuostatos taip pat turi būti pakankamai tvirtos, kad būtų užkirstas kelias terorizmo atsinaujinimui, sustabdytas ginklų įsiskverbimas ir užtikrintas veiksmingas sienų saugumas. Visiškas ir laipsniškas Izraelio karinių pajėgų išvedimas turėtų būti derinamas su Palestinos saugumo atsakomybės prisiėmimu suverenioje, nemilitarizuotoje valstybėje. Taip pat reikia susitarti dėl šio pereinamojo laikotarpio trukmės ir įrodyti saugumo priemonių veiksmingumą.

Šie principai yra derybų pagrindas. Palestiniečiai turėtų žinoti savo valstybės teritorinius kontūrus; Izraeliečiai turėtų žinoti, kad pagrindiniai jų saugumo klausimai bus patenkinti. Aš žinau, kad vien šie veiksmai neišspręs konflikto, nes išliks dvi sunkios ir emocinės problemos: Jeruzalės ateitis ir palestiniečių pabėgėlių likimas. Tačiau judėjimas į priekį dabar, remiantis teritorija ir saugumu, suteikia pagrindą išspręsti šias dvi problemas teisingu ir sąžiningu būdu, atsižvelgiant į izraeliečių ir palestiniečių teises ir siekius.

Dabar leiskite man pasakyti: pripažįstant, kad derybas reikia pradėti nuo teritorijos ir saugumo klausimų, dar nereiškia, kad bus lengva grįžti prie stalo. Visų pirma, neseniai paskelbtas susitarimas tarp „Fatah“ ir „Hamas“ Izraeliui kelia gilių ir teisėtų klausimų: kaip galima derėtis su šalimi, kuri parodė, kad nenori pripažinti jūsų teisės egzistuoti? Ir per ateinančias savaites ir mėnesius Palestinos lyderiai turės pateikti patikimą atsakymą į šį klausimą. Tuo tarpu JAV, mūsų kvarteto partneriai ir arabų valstybės turės ir toliau dėti visas pastangas, kad išeitų iš dabartinės aklavietės.

Suprantu, kaip tai bus sunku. Įtarimas ir priešiškumas buvo perduotas iš kartos į kartą, o kartais ir užgrūdino. Tačiau esu įsitikinęs, kad dauguma izraeliečių ir palestiniečių verčiau žvelgs į ateitį, nei bus įstrigę praeityje. Tą dvasią matome Izraelio tėve, kurio sūnų nužudė „Hamas“, padėjęs įkurti organizaciją, subūrusią artimuosius netekusius izraeliečius ir palestiniečius. Tas tėvas sakė, kad pamažu supratau, kad vienintelė pažangos viltis yra atpažinti konflikto veidą. Tai matome palestiniečio, kuris dėl Izraelio sviedinių Gazoje neteko trijų dukterų, veiksmuose. I have the right to feel angry, he said. So many people were expecting me to hate. My answer to them is I shall not hate. Let us hope, he said, for tomorrow.

That is the choice that must be made - not simply in the Israeli-Palestinian conflict, but across the entire region - a choice between hate and hope; between the shackles of the past and the promise of the future. Its a choice that must be made by leaders and by the people, and its a choice that will define the future of a region that served as the cradle of civilization and a crucible of strife.

For all the challenges that lie ahead, we see many reasons to be hopeful. In Egypt, we see it in the efforts of young people who led protests. In Syria, we see it in the courage of those who brave bullets while chanting, peaceful, peaceful. In Benghazi, a city threatened with destruction, we see it in the courthouse square where people gather to celebrate the freedoms that they had never known. Across the region, those rights that we take for granted are being claimed with joy by those who are prying lose the grip of an iron fist.

For the American people, the scenes of upheaval in the region may be unsettling, but the forces driving it are not unfamiliar. Our own nation was founded through a rebellion against an empire. Our people fought a painful Civil War that extended freedom and dignity to those who were enslaved. And I would not be standing here today unless past generations turned to the moral force of nonviolence as a way to perfect our union - organizing, marching, protesting peacefully together to make real those words that declared our nation: We hold these truths to be self-evident, that all men are created equal.

Those words must guide our response to the change that is transforming the Middle East and North Africa - words which tell us that repression will fail, and that tyrants will fall, and that every man and woman is endowed with certain inalienable rights.

It will not be easy. Theres no straight line to progress, and hardship always accompanies a season of hope. But the United States of America was founded on the belief that people should govern themselves. And now we cannot hesitate to stand squarely on the side of those who are reaching for their rights, knowing that their success will bring about a world that is more peaceful, more stable, and more just.

Thank you very much, everybody. (Applause.) Thank you.

END 1:00 P. EDT


Pressman: American Presidents and the Two-State Solution

Jeremy Pressman writes in a guest column for Informed Comment:

“Clinton, Bush, & Obama on a two-state solution”

This compilation of major Clinton, Bush (43), and Obama statements on a two-state solution including security, settlements, the West Bank, refugees, and Jerusalem suggests the similarities and differences in presidential rhetoric since President Bill Clinton publicly called for two states on January 7, 2001.

What does a careful reading of these six documents suggest?

1. These presidents all supported a two-state solution including a contiguous, viable, and sovereign Palestine. Bush and Obama explicitly noted that each state was the homeland for that people.

2. Bush emphasized a democratic Palestine.

3. In general, only Israel was said to need security. (This was often juxtaposed with ending the humiliation of the occupation and restoring Palestinian dignity.) All agreed the new borders needed to be secure for Israel. Only Obama made any reference to Palestinian security.

4. Clinton and Obama agreed the Palestinian state should be “nonmilitarized.”

5. By talking about swaps, blocks, or population centers, all three presidents seemed to agree Israel would keep some large settlements in the West Bank (large in terms of population). In May 19 speech, Obama may have used a phrasing the Palestinians prefer – the 1967 lines – but the practical significance given past negotiations is little.

6. Clinton and Bush rejected the idea that the Palestinian right of return would mean the return of refugees to Israel. Bush and Obama did not detail a comprehensive plan for addressing the Palestinian refugee question.

7. Only Clinton was clear on Jerusalem. Bush and Obama did not detail a comprehensive plan for addressing Jerusalem. In other words, only Clinton set out a U.S. position on every major Israeli-Palestinian issue.

These quotations are drawn from six sources (five speeches and one letter):

(The Clinton speech is a less detailed version of the Clinton parameters that he privately read to the parties on December 23, 2000.)

Again, the pdf compilation of presidential remarks is here.

Jeremy Pressman
Alan R. Bennett Honors Professor
Associate Professor
Department of Political Science
University of Connecticut

About the Author

Juan Cole is the founder and chief editor of Informed Comment. He is Richard P. Mitchell Professor of History at the University of Michigan He is author of, among many other books, Muhammad: Prophet of Peace amid the Clash of Empires and The Rubaiyat of Omar Khayyam. Follow him on Twitter at @jricole or the Informed Comment Facebook Page


Paul T. Mikolashek

Mikolashek, 59, who served in the U.S. Army for more than 35 years, has extensive expertise in political and military affairs in the Middle East/North Africa/Pakistan region. Prior to joining Raytheon, he was the Army's Inspector General and Commanding General of the Third Army, leading 25,000 soldiers, Marines and airmen during combat op erations in Afghanistan.

From 1998 to 2000, Mikolashek was Commanding General, Southern European Task Force, a 2000-person rapid reaction force and support team based in Italy. Before that, he served as Chief of the U.S. Office of Military Cooperation, Kuwait, providing military advice to the U.S. ambassador to Kuwait and the Kuwaiti armed forces. During his time in the Army, he held numerous staff and command assignments in the U.S., Germany, Vietnam, Japan, Kuwait, Italy and NATO Headquarters in Brussels.

Mikolashek was born in Akron, Ohio, and received his commission in 1969 upon graduation as a Distinguished Military Graduate from the University of Akron. He has a Master of Art in Education Administration from Michigan State University.


JUMANA GHUNAIMAT

Trump's election is a massive setback for humanitarian issues, and Jordan was just as shocked as the rest of the world by his victory. This is not to say that all Jordanians were upset by the news: in fact, many welcome him, despite his rhetoric on Muslims, women, and minorities. Most troubling, however, is that many of our questions about his approach to the Middle East cannot be answered right now because he literally has no experience in foreign policy.

It is safe to say that American institutions like The Washington Institute will still have the ability to influence Trump's decisions abroad. Yet progress on issues such as the Palestinian conflict seems farfetched although there will always be hope for an end to that conflict, Trump is highly unlikely to push for peace, human rights, and equality anywhere, let alone the Middle East.

Regardless, the continuity of U.S.-Jordanian relations seems assured. Jordanians ultimately expect the relationship to remain stable, and given the long history between the two countries, many hope that bilateral ties will grow even stronger.


The Future of Social Protection in MENA: Turning Unprecedented Crisis into an Opportunity

This inaugural event — the first in a series of unique opportunities to engage with high-level decision makers, policymakers, regulators, private sector business leaders and influencers — will share a vision for how to build a renewed social protection system in the Middle East and North Africa (MENA) region that protects all people who need it, whenever they need it, in a financially sustainable way.

"Rethinking Social Protection in MENA is critical. The continued innovation, learning, and sharing of experience in designing and implementing social protection measures will be vital in shaping the new normal across MENA in the years to come."
– Ferid Belhaj, World Bank Vice President for the Middle East and North Africa

The COVID-19 pandemic highlighted the critical need for adaptive, inclusive and sustainable social protection systems for countries in MENA. Without reforms, the prevailing systems in the region will become increasingly out of sync with the realities of tomorrow and financially unsustainable. The situation is a reflection of a broken social contract, as most people in MENA no longer support it, and government can no longer afford it.

As governments in MENA think about recovery from COVID-19, they must think of ways to improve their social contract and provide access to social protection to all in an equitable, transparent and sustainable manner.

The World Bank has supported social protection systems in MENA countries for several years and scaled up its support rapidly since COVID-19. There is now an active social protection engagement in every client country in the region: 15 active projects totaling $3.7 billion and pipeline of another two projects for $315 million this year.

Monday, April 26, 2021
12:00 pm-1:30 pm GMT (8:00 am-9:30 pm EDT)

Welcome and Introduction
Keiko Miwa — Regional Director, Human Development MENA, The World Bank

Opening Remarks
Ferid Belhaj — Vice President, Middle East and North Africa, The World Bank

Panel Discussion
Moderator: Michal Rutkowski — Global Director, Social Protection and Jobs, The World Bank

Speakers:
Ferid Belhaj, MENA Regional Vice President, World Bank
H.E. Ms. Mouna Osman Aden, Minister of Social Affairs, Djibouti
H.E. Ms. Nivine El-Qabbage, Minister of Social Solidarity, Egypt
H.E. Ayman Riad Al-Mufleh, Minister of Social Development, Jordan
H.E. Mr. Mohamed Trabelsi, Minister of Social Affairs, Tunisia
H.E. Dr. Khaled Mahdi, General Secretariat of the Supreme Council for Planning and Development Ministry of Finance, Economic Affairs, and Investment, Kuwait

Closing Remarks
Ferid Belhaj — Vice President, Middle East and North Africa, The World Bank

Išvada
Keiko Miwa — Regional Director, Human Development MENA, The World Bank


• The president changed his tune within days of his swearing-in when George Mitchell was appointed Special Envoy for Middle East Peace to demonstrate the president’s 𠇌ommitment to a negotiated ‘two-state solution.’” 16
• President Obama then went to Cairo a few months later to argue the Arab-Israeli conflict had to be solved so that it could “no longer be used to distract the people of Arab nations from other problems.” 17
• In August 2010, Secretary of State Clinton announced Middle East peace was to be 𠇌ompleted within one year.” 18

• When the Arab Spring was in full bloom in 2011, President Obama gave a speech ostensibly about this development, but the focus of the speech remained proposals for a comprehensive Middle East peace settlement. 19
• In focusing attention on that, the Obama Administration seemingly blamed Israeli settlements as the primary reason there was not peace between the parties, as opposed to the constant Hamas terrorist attacks.
• Demonstrations across the region in support of universal freedoms show just how irrelevant the Obama Administration fascination with a comprehensive Middle East peace is to the issue of greater freedoms in the Middle East, namely the notion that greater liberalization in the Middle East could not come to pass until the Palestinian-Israeli conflict was solved. 20
• As CRS said, “Since taking office, President Obama has devoted greater time and attention to the pursuit of Middle East peace than to efforts to promote reform and democracy in the Arab world.” 21
• This would seem to mean the Obama Administration has failed to cultivate and assist opposition groups committed to democratic ideals in order to help them become sufficiently organized so as to assist their succession to power in a post-Mubarak environment.
• The United States and supportive opposition groups must now play catch-up to this cause where the Muslim Brotherhood is commonly understood to be the best organized opposition group in Egypt at present.
• The overwhelming victory by Islamist parties in the November 2011 Egyptian parliamentary elections is evidence of this. 22
• Similarly, a fractured opposition in Syria is hindering the removal of President Assad from power.
• Instead of focusing upon a Middle East peace that can only be achieved by the parties if and when they want it, perhaps the Obama Administration should direct its efforts to supporting pro-democracy groups across the region with a favorable disposition toward the United States.

President Obama is scheduled to give a major address on Middle East affairs this Sunday, March 4. If his past speeches are any indication, this appearance will be full of rhetoric that quickly will be tossed aside in policy practice.

[1] Barack Obama, Speech to the American-Israel Public Affairs Committee, June 4, 2008, http://www.npr.org/templates/story/story.php?storyId=91150432 .

[3] Bipartisan Policy Center, Meeting the Challenge: Stopping the Clock, Feb. 2012, p. 21

[4] Joby Warrick, “U.N. Sees Spike in Iran’s Uranium Production,” Washington Post, Feb. 25, 2012 Stephen Rademaker and Blaise Misztal, “The Growing Threat of Iran’s Nuclear Program,” Washington Post, Nov. 7, 2011 (“[T]he true measure of Iran’s progress toward nuclear weapons capability is the rate at which it is producing enriched uranium, [and] . . . as IAEA reports demonstrate, Iran’s production of enriched uranium continues to accelerate.”).   

[5] Barack Obama, News Conference of the President at the Asia-Pacific Economic Cooperation Forum, Nov. 14, 2011, http://www.whitehouse.gov/the-press-office/2011/11/14/news-conference-president-obama .

[6] Hillary Clinton, Interview of the Secretary of State by George Stephanopoulos, Good Morning America, Jan. 18, 2011, http://www.state.gov/secretary/rm/2011/01/154920.htm .

[7] Ellen Barry, “Russia Dismisses Calls for New U.N. Sanctions on Iran,” New York Times, Nov. 9, 2011.

[8] Obama AIPAC speech, supra note 1.

[9] 156 Cong. Rec. S324, Jan. 28, 2010 House Roll Call Vote No. 975, 111 th Cong, 1 st Sess., Dec. 15, 2009.

[10] Senate Roll Call Vote No. 19, 111 th Cong, 2 nd Sess., June 24, 2010 House Roll Call Vote No. 394, 111 th Cong, 2 nd Sess., June 24, 2010.

[11] Senate Roll Call Vote No. 216, 112 th Cong., 1 st Sess., Dec. 1, 2011.

[12] FY 2012 National Defense Authorization Act �, Pub. L. No. 112-81, 125 Stat. 1298, 1646, Dec. 31, 2011.   

[13] Anne Gearan, Associated Press, 𠇏resh Iran Deadline Passes With No New Sanctions,” March 1, 2012.

[14] James Clapper, Testimony of the Director of National Intelligence to the Senate Select Committee on Intelligence Hearing on Worldwide Threats, Jan. 31, 2012.

[15] Obama AIPAC speech, supra note 1.

[16] Congressional Research Service, Israel and the Palestinians: Prospects for a Two-State Solution, CRS Rpt. R40092, p. 1.

[18] Hillary Clinton, Briefing of the Secretary of State on Middle East Peace, Aug. 20, 2010, http://www.state.gov/secretary/rm/2010/08/146156.htm .

[20] Robert Satloff, Testimony of the Executive Director of The Washington Institute for Near East Policy to a House Committee on Foreign Affairs Hearing on Recent Developments in Egypt and Lebanon, Feb. 9, 2011, http://foreignaffairs.house.gov/112/sat020911.pdf (noting “the absence of progress toward Israeli-Palestinian peace appears not to have been a factor in the popular unrest” in Tunisia and Egypt) Elliott Abrams, testimony at the same hearing, http://foreignaffairs.house.gov/112/abr020911.pdf (noting democracy developments in the Middle East “should persuade us once and for all that the linkage argument—that every problem in the region is really tied to the Israeli-Palestinian conflict—is false,” as none of the developments “had anything to do with Israel and the Palestinians”).

[21] Congressional Research Service, Egypt: Background and U.S. Relations, CRS Rpt. RL33003, p. 8 (earlier versions, available at http://fpc.state.gov/documents/organization/156525.pdf ).

[22] Islamist political parties, led by the Muslim Brotherhood, dominated the November 2011 elections for Egypt’s People’s Assembly, winning nearly 70% of the seats.  Congressional Research Service, Egypt in Transition, CRS Rpt. RL33003, Feb. 8, 2012, p. 3


Remarks by World Bank Vice President for the Middle East & North Africa at the Ad Hoc Liaison Committee Ministerial Meeting

Ferid Belhaj, World Bank Vice President for the Middle East & North Africa

Madame Chair, Excellencies,

We are gathered today in unusual circumstances and in unusual and challenging times. Despite the early and decisive action by the Palestinian leadership, Covid-19 is inflicting severe damage on the Palestinian economy, which is still recovering from the 2019 fiscal crisis.

The World Bank estimates that the economy will contract between 7.5 and 11 percent in 2020, depending on the speed of the recovery from the recently ended lockdown.

Palestinian livelihoods will be impacted immensely. Unemployment and poverty, both around a quarter of the population before the outbreak, are expected to grow.

The private sector suffered under the shutdown, especially Small and Medium Enterprises (SMEs) and businesses operating in the informal sector.

A rapid rebound, beyond the containment period, will be heavily influenced by the Palestinian Authority’s ability to provide liquidity for the private sector in the coming months.

In this, everyone here has a role to play in supporting Palestinian livelihoods and helping the economy make a recovery.

The Palestinian Authority is severely hamstrung in its ability to provide social assistance to the new poor and private sector support to help the economy respond to the crisis.

With a significant public revenue reduction and additional expenditure demands, the Palestinian Authority’s financing gap is likely to exceed $1.5 billion. This calls for a reprioritization of its pre-Covid planned expenditures.

The Palestinian Authority could also work actively with other parties to maximize available financing, such as donor support, which would allow the Palestinian Authority to remain within previously set domestic borrowing limits and would in turn enhance the liquidity that domestic banks can make available to the private sector.

The Government of Israel can play an important role by working closely with the Palestinian Authority to enhance the revenues it collects and to improve the conditions for economic activity—for example by reaching an agreement with the Palestinian Authority on exit fees from Allenby – King Hussein- Bridge.

The cooperation between the Palestinian Authority and the Government of Israel, in responding to the Covid-19 crisis, provides a positive example of how this can be achieved.

The wider donor community can play a vital role by both financing some of the demands facing the Palestinian Authority and by bringing innovation and expertise to spur economic development.

At the World Bank, we have mobilized resources to support the Palestinian Authority health response to the pandemic. We have provided additional budget support, and we are preparing projects to enhance social assistance, help in local government service delivery, and assist the private sector recover from the crisis.

We also believe that improvements in digital infrastructure can be a game-changer for the Palestinian economy.

While the full potential of the Palestinian economy will not be realized without the removal of restrictions on movement and access, the digital economy can overcome geographic obstacles, foster economic growth, and create better job opportunities for Palestinians.

With a tech-savvy young population, the potential is strong. However, the Palestinians should be able to access resources similar to those of their neighbors and be able to rapidly develop the regulatory environment to allow for the sector to progress.

Let us build on the cooperation during these times of crisis. Let us stride forward and prioritize sustainable progress. Let us support human livelihoods and private sector-driven job creation. We are already mobilizing additional resources to help accomplish these goals, and we stand ready to collaborate together to do so.


REMARKS BY THE PRESIDENT ON THE MIDDLE EAST AND NORTH AFRICA - History

By The White House - March 5, 2012

PRESIDENT OBAMA: Well, I want to welcome Prime Minister Netanyahu and the entire Israeli delegation back to the White House, back to the Oval Office.

This visit obviously comes at a critical time. We are seeing incredible changes that are taking place in the Middle East and in North Africa. We have seen the terrible bloodshed that's going on in Syria, the democratic transition that's taking place in Egypt. And in the midst of this, we have an island of democracy and one of our greatest allies in Israel.

As I've said repeatedly, the bond between our two countries is unbreakable. My personal commitment -- a commitment that is consistent with the history of other occupants of this Oval Office -- our commitment to the security of Israel is rock solid. And as I've said to the Prime Minister in every single one of our meetings, the United States will always have Israel's back when it comes to Israel's security. This is a bond that is based not only on our mutual security interests and economic interests, but is also based on common values and the incredible people-to-people contacts that we have between our two countries.

During the course of this meeting, we'll talk about the regional issues that are taking place, and I look forward to the Prime Minister sharing with me his ideas about how we can increase the prospects of peace and security in the region. We will discuss the issues that continue to be a focus of not only our foreign policy but also the Prime Minister's -- how we can, potentially, bring about a calmer set of discussions between the Israelis and the Palestinians and arrive at a peaceful resolution to that longstanding conflict. It is a very difficult thing to do in light of the context right now, but I know that the Prime Minister remains committed to trying to achieve that.

And obviously a large topic of conversation will be Iran, which I devoted a lot of time to in my speech to AIPAC yesterday, and I know that the Prime Minister has been focused on for a long period of time. Let me just reiterate a couple of points on that.

Number one, we all know that it's unacceptable from Israel's perspective to have a country with a nuclear weapon that has called for the destruction of Israel. But as I emphasized yesterday, it is profoundly in the United States' interest as well to prevent Iran from obtaining a nuclear weapon. We do not want to see a nuclear arms race in one of the most volatile regions in the world. We do not want the possibility of a nuclear weapon falling into the hands of terrorists. And we do not want a regime that has been a state sponsor of terrorism being able to feel that it can act even more aggressively or with impunity as a consequence of its nuclear power.

That's why we have worked so diligently to set up the most crippling sanctions ever with respect to Iran. We do believe that there is still a window that allows for a diplomatic resolution to this issue, but ultimately the Iranians' regime has to make a decision to move in that direction, a decision that they have not made thus far.

And as I emphasized, even as we will continue on the diplomatic front, we will continue to tighten pressure when it comes to sanctions, I reserve all options, and my policy here is not going to be one of containment. My policy is prevention of Iran obtaining nuclear weapons. And as I indicated yesterday in my speech, when I say all options are at the table, I mean it.

Having said that, I know that both the Prime Minister and I prefer to resolve this diplomatically. We understand the costs of any military action. And I want to assure both the American people and the Israeli people that we are in constant and close consultation. I think the levels of coordination and consultation between our militaries and our intelligence not just on this issue but on a broad range of issues has been unprecedented. And I intend to make sure that that continues during what will be a series of difficult months, I suspect, in 2012.

So, Prime Minister, we welcome you and we appreciate very much the friendship of the Israeli people. You can count on that friendship always being reciprocated from the United States.

PRIME MINISTER NETANYAHU: Thank you.

PRESIDENT OBAMA: Thank you.

PRIME MINISTER NETANYAHU: Mr. President, thank you for those kind words. And thank you, too, for that strong speech yesterday. And I want to thank you also for the warm hospitality that you've shown me and my delegation.

The alliance between our two countries is deeply appreciated by me and by everyone in Israel. And I think that, as you said, when Americans look around the Middle East today, they see one reliable, stable, faithful ally of the United States, and that's the democracy of Israel.

Americans know that Israel and the United States share common values, that we defend common interests, that we face common enemies. Iran's leaders know that, too. For them, you're the Great Satan, we're the Little Satan. For them, we are you and you're us. And you know something, Mr. President -- at least on this last point, I think they're right. We are you, and you are us. We're together. So if there's one thing that stands out clearly in the Middle East today, it's that Israel and America stand together.

I think that above and beyond that are two principles, longstanding principles of American policy that you reiterated yesterday in your speech -- that Israel must have the ability always to defend itself by itself against any threat and that when it comes to Israel's security, Israel has the right, the sovereign right to make its own decisions. I believe that's why you appreciate, Mr. President, that Israel must reserve the right to defend itself.

And after all, that's the very purpose of the Jewish state -- to restore to the Jewish people control over our destiny. And that's why my supreme responsibility as Prime Minister of Israel is to ensure that Israel remains the master of its fate.

So I thank you very much, Mr. President, for your friendship, and I look forward to our discussions. Thank you, Mr. President.


REMARKS BY THE PRESIDENT ON THE MIDDLE EAST AND NORTH AFRICA - History

Kawa Hassan, EWI's vice president of the Middle East and North Africa program and director of the Brussels Office, spoke with El País to reflect on the legacy of the uprisings that erupted across the Arab world in 2010 and 2011.

Hassan was quoted in an El País article on January 2 entitled, "El desenlace por escribir de la Primavera Árabe."

Hassan’s paraphrased remarks (translated from Spanish to English), appear below:

In historic terms, ten years is not a sufficient time frame to judge the impacts of transformative processes like the "Dignity Revolutions," wrongly referred to as the "Arab Spring." Seasonal analogies, including "Arab Spring" and "Arab Winter or Autumn," are attractive and "sexy" from a marketing point of view but terribly miss the mark and hence, are misleading. That is why I prefer to call these uprisings "Dignity Revolutions"—millions of people from various backgrounds took to the streets demanding social justice and dignified citizenship. Though most of these protest movements have been brutally suppressed, they will likely return, perhaps bringing even more violence, since the root causes that produced them have worsened over the course of the past ten years. What is abundantly clear is that there will be no going back to a pre-2011 political order.

It is unclear where the region is heading in the next ten years. The existing political order has proved to be resilient. The deeply corrupt and authoritarian leaders are ready to implement the strategy of scorched-earth and therefore, fight to the death to stay in power. Societies, too, have shown signs of resilience. Ten years on, the protesters are caught between authoritarian states, kleptocratic ruling elites and apocalyptic, authoritarian non-state actors, such as ISIS. Yet, the fear factor has fallen and as a result, no regime in the region—no matter how brutal—can take the status quo for granted. Unexpected, recent mass demonstrations in Iraq, Algeria, Lebanon and Sudan show that these societies are ready to protest and confront resilient authoritarianism.

Click čia to read the full article on El País (in Spanish).


Zoran Vucinic

Zoran A. Vucinic is on the board of Equatorial Coca-Cola Bottling Co. SL, American Beverage Association, Aujan Coca-Cola Beverages Co. and Coca-Cola Bottling Co. of Egypt and COO-North America Group at The Coca-Cola Co. In the past Mr. Vucinic held the position of President at Dukat, Inc. and Marketing Director-Poland Region at The Coca-C ola Co. Mr. Vucinic received an undergraduate degree from European Business School London, an MBA from Massachusetts Institute of Technology and an undergraduate degree from Middlesex University.

President of Latin America Group at The Coca-Cola Company

Relationship likelihood: Strong

President of Foodservice & On-Premise, North America at The Coca-Cola Company

Relationship likelihood: Strong

President, Mexico at The Coca-Cola Company

Relationship likelihood: Strong

Chief Executive Officer at The Coca-Cola Company

Relationship likelihood: Strong

Senior Vice President & Chief Technical Officer at The Coca-Cola Company

Relationship likelihood: Strong

Chief Innovation Officer & Senior Vice President at The Coca-Cola Company

Relationship likelihood: Strong

President, Latin Center at The Coca-Cola Company

Relationship likelihood: Strong

President-Canada Business Unit at The Coca-Cola Company

Relationship likelihood: Strong

Vice President & Director, Flavor Ingredient Supply at The Coca-Cola Company

Relationship likelihood: Strong

President, Africa & Middle East at The Coca-Cola Company

Relationship likelihood: Strong

Reveal deeper insights into your organization's relationships
with RelSci Contact Aggregator.

Empower Your Business Applications with Industry-Leading
Relationship Data from the RelSci API.

Get Contact Information on the
World's Most Influential Decision Makers.

Discover the Power of Your Network with
RelSci Premium Products.

The European Business School offers a world class business education delivered in a truly cosmopolitan, multilingual & dynamic environment.

Massachusetts Institute of Technology (MIT) is a private research university located in Cambridge, Massachusetts, United States. MIT has five schools and one college, containing a total of 32 academic departments, with a strong emphasis on scientific, engineering, and technological education and research. Founded in 1861 in response to th e increasing industrialization of the United States, the institute used a polytechnic university model and stressed laboratory instruction. MIT was elected to the Association of American Universities in 1934.

Middlesex University is a university in Hendon, north west London, England.

The Coca-Cola Co. is the nonalcoholic beverage company, which engages in the manufacture, market, and sale of non-alcoholic beverages which include sparkling soft drinks, water, enhanced water and sports drinks, juice, dairy and plant-based beverages, tea and coffee and energy drinks. Its brands include Coca-Cola, Diet Coke, Coca-Cola Zer o, Fanta, Sprite, Minute Maid, Georgia, Powerade, Del Valle, Schweppes, Aquarius, Minute Maid Pulpy, Dasani, Simply, Glaceau Vitaminwater, Bonaqua, Gold Peak, Fuze Tea, Glaceau Smartwater, and Ice Dew. It operates through the following segments: Eurasia and Africa, Europe, Latin America, North America, Asia Pacific, Bottling Investments and Global Ventures. The company was founded by Asa Griggs Candler in 1886 and is headquartered in Atlanta, GA.

Coca-Cola North America produces and markets soft drinks. The firm markets soft drink brands and other beverages, including diet and light soft drinks, waters, juices and juice drinks, teas, coffees, and sports and energy drinks. The company is headquartered in Atlanta, GA.

List of site sources >>>


Žiūrėti video įrašą: Badas Ir Skurdas by Kaja (Lapkritis 2021).